raliãvimai, ridãvimai, lietuvių liaudies vaikų ganymo dainos. Atliekamos solo dažniausiai rečitavimu (rečitatyvas) arba lamzdeliu, birbyne, liežuvėliniu ožragiu. Vokaliniams raliavimams būdinga garsažodžiai (ralio, rido, lido, ėdro, bambralio, ėdralio, generalia, gulioryčio), improvizacija, lyriškumas, graudžios, kartais giedrios nuotaikos. Poetinė teksto sandara nesudėtinga, dažnai astrofinė; būna nuo kelių iki keliolikos eilučių. Būdinga pasakojimas, neretai pereinantis į monologą; maloniniai ir mažybiniai kreipiniai į gamtą ir ganomus gyvulius, epitetai. Raliavimuose atsispindi kaimo socialiniai santykiai (piemenų gyvenimas, našlaičių dalia), animistinė pažiūra į gamtą, tikėjimas magine žodžio galia. Melodijos vienbalsės, trumpos, siaurõs tonų apimties, pagrįstos mažosios arba didžiosios tercijos, kvartinio trichordo intonacijomis; dažnai baigiamos glissando nuūkimais. Vyrauja nesudėtingas laisvas ritmas, beakcentis 2, 3 dalių metras (kartais kintantis), lėtas ar vidutinis tempas. Garsažodžių tęsimas, akcentavimas suteikia jiems šūksnio signalo pobūdį.
Raliavimai gyvavo iki 20 a. pirmos pusės daugiausia Šiaurės rytų Lietuvoje. Nuo 20 a. antros pusės raliavimus atlieka folkloro ansambliai. Vokalinių, instrumentinių raliavimų harmonizavo arba sukūrė J. Gruodis, S. Šimkus, J. Švedas, V. Klova, T. Makačinas, V. Montvila. Į raliavimus panašių dainų esama estų, latvių, slovakų, švedų ir kitų tautų muzikiniame folklore.
1352