Ramà (skr. mielas, dailus), hinduistų vienas svarbiausių dievų. Tretajugoje (juga) žemėje gyvenęs Višnaus septintasis avatara, kurį jo bhaktai (atsidavusieji, mylintieji), daugiausia vaišnavai ramanandžiai, laiko Aukščiausiąja Dievyste (Paratpara Brahmanu). Ramos tėvai – Ajodhjos karalius Dašaratha ir jo žmona Kaušalja, o protėvis Raghus, legendinės Saulės dinastijos valdovas, todėl Rama dar vadinamas Raghavu. Epe Ramajana pasakojama, kaip Rama nugalėjo Lankos valdovą rakšasą (rakšasai) Ravaną. Rama vedė Videhos karalaitę Sytą, kurios ranką laimėjo sulaužęs Šivos lanką. Antroji Dašarathos žmona Kaikėjė paprašė, kad šis tesėtų savo pažadą ir įvykdytų 2 jos norus (keturiolikai metų išvarytų Ramą iš Ajodhjos, o sostą perleistų jos sūnui Bharatai). Ramą į tremtį miške išlydėjo Syta ir netikras brolis Lakšmana. Kai Ravana pagrobė Sytą, Rama sudarė sąjungą su beždžionių karaliumi Sugryva ir jo karvedžiu Hanumanu, kuris tapo jo labiausiai atsidavusiu sąjungininku įveikiant dešimtgalvį Ravaną ir išvaduojant Sytą. Grįžęs iš tremties Rama buvo įšventintas Ajodhjos karaliumi.
Ramos šventyklos Haridvare altorius. Viršutinėje eilėje (iš kairės): Lakšmana, Rama, Syta, apatinėje – Hanumanas, Bharata
Prasidėjo dharminis Ramos valdymas – Ramaradžja – taikos, klestėjimo ir teisingumo aukso amžius. Jį užtemdė tik tai, kad kilus abejonėms dėl ištikimybės, besilaukianti Syta buvo priversta išeiti į mišką, kur prisiglaudė išminčiaus Valmykio ašrame (ašramas) ir čia, nežinant Ramai, pagimdė jo sūnus dvynius Kušą ir Lavą. Rama pasitraukė iš gyvenimo paniręs į Sarajū upės vandenis; tada jis atgavo savo dieviškąjį pavidalą ir įžengė į dangų. Dėl savo dorumo, narsumo, gailestingumo, ištikimybės pareigai Rama buvo imtas laikyti teisiuoju valdovu, tobulu žmogumi (marjada purušotama) ir dharmos įsikūnijimu (dharmatma). Jis yra klusnus Dašarathos sūnus, idealus Lakšmano brolis, deramas deivės Lakšmės avataros Sytos, kuri laikoma tobulos žmonos (pativrata) ir tobulo moteriškumo įsikūnijimu, vyras.
Ramos teologijai susiformuoti buvo svarbūs advaitiški (advaita vedanta) veikalai Joga Vasištha (11–14 a.), Adhjatma Ramajana (15 a.), kultui – Kampano tamiliška poema Ramos įsikūnijimas (12 a.), bengališka Krittibašo Odžhos Krittivasi Ramajana (15 a.) ir Tulsidaso hindi dialektu avadhi sukurta poema Ramos žygdarbių ežeras (16 a.; joje akcentuojama bhaktė); Ramai skirta Kalidasos poema Raghu giminė, Bhaso drama Statula, Bhavabhūčio – Tolesnis Ramos gyvenimas. Sakmė apie Ramą (Ramakatha) yra labai populiari Pietų ir Pietryčių Azijoje (senovės javiečių Kakavin Ramajana, malaiziečių Hikajat Seri Rama, tailandiečių epas Ramakian); jos versijų sukurta persų, tibetiečių, mongolų, kinų kalbomis.
20 a. pabaigoje didelę politinę įtaką padarė Ramanandos Sagaro režisuota 78 serijų Ramajana, kurią parodė Indijos valstybinė televizija (1987–88). Ramaradžjos idėją masėms sutelkti naudojo Indijos politiniai lyderiai nuo M. K. Gandhi iki hinduistų nacionalistų (jų aktyvistai 1992 Ajodhoje sugriovė 16 a. Babūro mečetę, kad ten galėtų pastatyti Ramos gimtavietės – Ramadžanmabhūmės – šventyklą). Ramos vardui priskiriama galia išvaduoti iš samsaros, jis skanduojamas nešant mirusiuosius kremuoti.
Ramos gimimo ir vestuvių dienai paminėti skirta Ramanavamė švenčiama čaitros mėnesio (balandis–gegužė) šviesiosios mėnulio pusės 9 dieną. Pergalei prieš Ravaną skirta Vidžajadašamė (Dašahara) švenčiama (su vaidinimais) ašvinų mėnesio (rugsėjis–spalis) šviesiosios mėnulio pusės 10 dieną.
Džainai Ramą laiko vienu iš 32 šalakapurušų (pamaldžių pasauliečių, pasiekusių išsivadavimą), turi įvairių sakmių apie Ramą (Paumačarija). Budistų Dašarathadžatakoje (džataka) Rama vaizduojamas kaip bodhisatva.
171
Raghavas