Ramanudžà (Rāmānuja) 1017Šriperumbudur (Tamil Nadu valstija) 1137Šri Rangam (Tamil Nadu valstija), kitais duomenimis, 1077 1157, Indijos teologas, filosofas, egzegetas. Vienas iš 3 didžiųjų vedantos mokyklos ačarjų (mokytojų), vedantos teistinės krypties višištadvaitos (ribotos nedvejybės) ir šrivaišnavizmo pagrindėjas, tradicijos laikomas Šešos (nagai) įsikūnijimu. Ramanudža gimė brahmano šeimoje. Pradėjo studijuoti Kančipurame, bet susiginčijęs su guru Jadavaprakašu, kurio advaitiškos (advaita vedanta) pažiūros jam buvo nepriimtinos, persikėlė į Šri Rangamą. Čia persiėmė alvarų pamaldumu, tapo sanjasinu (atsisakiusiuoju bet kokių šeimos ir kastos ryšių bei nuosavybės) ir išplėtojo bei susistemino savo pirmtakų Nathamunio (900–950) ir Jamunačarjos (918–1038) idėjas. Ramanudža daug keliavo po Pietų ir Šiaurės Indiją, siekdamas išvengti Čolos karaliaus šaivo persekiojimo buvo pabėgęs į Karnataką, čia iš džainizmo į vaišnavizmą atvertė Hoisalų karalių. Po 12 m. grįžo į Šri Rangamą, reformavo šrivaišnavų šventyklinę dievogarbą ir iki mirties vadovavo jų bendruomenei.
Ramanudžos teigimu, džyva ir materialus pasaulis yra realūs esiniai. Jų buvimas ir raiška priklauso nuo Brahmano – jie yra jo buvimo būdai (prakaros), priklausiniai (šešos) ir pavaldžios apraiškos (nijamos). Remiantis šia samprata (šaryrašaryribhava), pasaulis ir asmeninės sielos sudaro Viešpaties kūną (šaryra) ir yra vadinami pažyminiais (višešana), o Viešpats yra įsikūnijusysis (šaryri) ar pažymimasis (višešja). Jų santykis toks, kaip kibirkšties ir liepsnos ar bangos ir jūros. Ramanudža pripažįsta 3 tikrovės būvius: nesąmoningą materiją (ačit), sąmoningas ribotas būtybės (čit) ir viešpatį (Yšvara), kuris yra Aukščiausiasis Asmuo, pasižymintis nesuskaičiuojamomis palaimingomis savybėmis (kaljana guna), ir dviejų dievybių (Višnaus, ar Narajanos, ir Jo sutuoktinės Šri, arba Lakšmės) vienovė. Apsireikšdamas pasaulyje kaip avatara ar arčana (garbinamasis Dievo atvaizdas; mūrti) jis yra malonės (anugraha) šaltinis. Anot Ramanudžos, išsivadavimas (mokša) pasiekiamas 2 būdais: Dievo garbinimu (bhaktė) arba visišku atsidavimu, pagrįstu alvarų dievogarba (prapatė). Bhaktei reikalinga: skirtumas (viveka) valgant ir laikantis apeiginio švarumo nuostatų; atsietumas ir neaistringumas (vimoka); siekis nuolat jausti Dievo esamybę (abhjasa); religinių priedermių atlikimas (krija); dorybių (ištikimybės tiesai, romumo, gerumo) laikymasis (kaljana); nepuolimas į neviltį (anavasada) ir perdėto džiūgavimo nebuvimas (anuddharša). Kadangi karminiai saitai yra realūs, išsivaduojamasis žinojimas neįmanomas be juos sunaikinančios Viešpaties malonės (prasada), kuri pelnoma uolia atsidavimo tarnyste namuose ir šventykloje. Ramanudžos manymu, mokša yra ne panirimas beasmeniame Brahmane, bet tarnavimas (kainkarja) Višnui jo amžinojoje buveinėje Vaikunthoje.
Ramanudžos idėjas plėtojo tenkalajų (centras Šri Rangame, žymiausi guru – Pilajus Lokačarja, 1205–1311, Manavala Mamunigalas, 1370–1443) ir vadakalajų (centras Kančipurame, autoritetingiausias atstovas – Vedanta Dešika, 1269–1370) mokyklos. Ramanudža sanskritu parašė 9 veikalus: Brahmasūtrų aiškinimus Šri Bhašjam, Vedantadypa, Vedantasara, Bhagavadgytos aiškinimą Gyta Bhašjam, filosofinių nuostatų sąvadą Vedartha Sangraham, prozinius religinius himnus Šaranagati gadjam, Šriranga gadjam, Šri Vaikuntha gadjam ir šrivaišnavų kasdienei dievogarbai skirtą Nitja Grantham.
171