Ramiojo vandenyno karas

Rãmiojo vandenýno kãras, 1879–83 Čilės karas su Peru ir Bolivija. Sukėlė Čilė, kuri siekė užimti Bolivijai ir Peru priklausančiose Atacamos dykumos dalyse buvusius salietros telkinius. 1879 02 Čilė užpuolė Boliviją; 1879 04 į karą įstojo Peru, kuri su Bolivija buvo sudariusi savitarpio pagalbos sutartį. Iki 1879 pabaigos Čilės kariuomenė užėmė visą Bolivijos pajūrį ir Peru Tarapacos provinciją, 1880 06 – visą Atacamą, 1881 01 – Peru sostinę Limą. Čilę rėmė Didžioji Britanija, kuri 1880 gavo salietros išvežimo iš Čilės monopolio teisę. Jungtinės Amerikos Valstijos, stiprindamos savo įtaką šiame Lotynų Amerikos regione, žadėjo paramą Peru ir Bolivijai. 1883 07 čiliečiai dar 2 kartus sumušė Peru kariuomenę ir 1883 10 20 privertė ją pasirašyti sutartį, pagal kurią Peru negrąžintinai neteko Tarapacos provincijos ir 10 metų Tacnos (1929 grąžinta Peru) bei Aricos miestų. Bolivija (su ja Čilė nebekariavo nuo 1880) 1884 pasirašė su Čile paliaubas, pagal kurias neteko dalies Atacamos dykumos ir priėjimo prie Ramiojo vandenyno. Paliaubos buvo patvirtintos 1904 taikos sutartimi. Ramiojo vandenyno karas sukėlė Peru finansinį nuosmukį. Per karą buvo sužeista ar žuvo 35 000 Peru, 5000 Bolivijos, 15 000 Čilės karių.