Ramùsis vandenýnas, Didỹsis vandenýnas, Pasaulinio vandenyno dalis, esanti tarp Azijos, Australijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Antarktidos. Beringo sąsiauriu šiaurėje jungiasi su Arkties vandenynu, Panamos kanalu rytuose, Drake’o sąsiauriu ir Magelano sąsiauriu pietryčiuose – su Atlantu. Vakaruose (per Malajų salyno sąsiaurius ir Torreso sąsiaurį) ir pietvakariuose (per Basso sąsiaurį) susisiekia su Indijos vandenynu; riba eina nuo Malakos sąsiaurio Sumatros, Javos, Mažosios Sundos, Naujosios Gvinėjos salų pietiniais krantais iki Torreso sąsiaurio, nuo Australijos – Basso sąsiaurio ir nuo Tasmanijos salos Pietryčių kyšulio – 147° rytų ilgumos dienovidiniu iki Antarktidos.
Ramiojo vandenyno plotas: su jūromis 178,7 mln. km2 (49,5 % Pasaulinio vandenyno ploto, 35 % Žemės paviršiaus ploto), be jūrų 147,0 mln. km2. Vandens tūris: su jūromis 710,4 mln. km3 (53 % Pasaulinio vandenyno tūrio), be jūrų 637,2 mln. km3. Vidutinis gylis 3957 m, didžiausias 11 022 m (Marianų lovyje; kitais duomenimis, 11 034 metrai). Didžiausias ir giliausias vandenynas pasaulyje.
Ramiojo vandenynos baseinui priklauso 11,5 % (15,5 mln. km2) žemynų ploto; įteka (į Ramųjį vandenyną ir jo jūras) Jangdzė, Huanghe, Mekongas, Amūras (Azija), Jukonas, Koloradas, Kolumbija (Šiaurės Amerika).
Ramiojo vandenyno žemėlapis
Krantai
Ramiojo vandenyno vakarinės dalies šiaurėje dažnos štorminės bangos formuoja abrazinius denudacinius krantus. Upėmis plukdoma terigeninė medžiaga (2,5–3,5 mlrd. t per metus) ir aukšti potvyniai plataus šelfo zonose sudaro smėlio baras, vatus bei formuoja akumuliacinius krantus. Šios dalies pietuose, Australijoje ir Okeanijos salose paplitę koraliniai (su rifais) ir mangrovių krantai.
Rytiniai Ramiojo vandenyno (Šiaurės ir Pietų Amerikos) krantai dėl stiprių bangų, sklindančių iš pietvakarių yra abraziniai akumuliaciniai. Vertikalūs žemės plutos judesiai čia formuoja terasas. Pietiniai Ramiojo vandenyno (Antarktidos) krantai – ledyniniai termoabraziniai, yra ledyninių egzaracinių ir ledyninių tektoninių (šcheriniai ir fjordiniai).
Vandenyno pakraščiuose yra gilios pakraštinės jūros (Bellingshauseno jūra, Beringo jūra, Filipinų, Japonų, Koralų jūra, Ochotsko jūra, Pietų Kinijos jūra ir Rytų Kinijos jūra, Rosso jūra, Tasmano jūra) ir įlankos (Aliaskos įlanka, Kalifornijos įlanka) bei negilios šelfinės jūros (Amundseno jūra, Geltonoji jūra, Javos jūra). Vakarinėje dalyje daug tarpsalinių dažniausiai gilių jūrų (Bali jūra, Bandos jūra, Halmaheros jūra, Fidžio jūra, Floreso jūra, Molukų jūra, Naujosios Gvinėjos jūra, Saliamono, Sawu jūra, Seramo jūra, Sulawesi, Sulu jūra), nuo vandenyno atskirtų salomis, sąsiauriais ar povandeniniais gūbriais. Vandenyne daugiau kaip 10 tūkstančių salų (Okeanija). Visų plotas apie 3,6 mln. km2. Salos pagal kilmę yra žemyninės (Malajų salynas, Filipinų, Japonijos, Naujosios Gvinėjos, Naujosios Zelandijos), vulkaninės (Aleutų salos, Havajų, Kurilų salos, Riukiu salos), vulkaninės koralinės, koralinės (atolai).
Miyako salos pakrantė (Japonija)
Dugno reljefas
Ramiojo vandenyno geologinį pagrindą sudaro iš vandenyninės Žemės plutos susiformavusios Ramiojo vandenyno (didžiausia), Juano de Fucos, Kokosų, Nazcos litosferos plokštės bei Australijos ir Antarktidos litosferos plokščių pakraščiai su vandenynine pluta. Jų sandūroje vyksta aktyvūs endogeniniai geodinaminiai procesai, kurie lemia vandenyno dugno reljefo įvairovę. Šių plokščių išsiskyrimo (divergencijos) zonose formuojasi povandeniniai kalnagūbriai ir pakilumos, suartėjimo (konvergencijos) – giliavandeniai loviai, dubumos, salų lankai (pvz., Aleutų, Japonijos, Marianų salos), lygiagretaus slinkimo – transforminiai lūžiai. Ramiojo vandenyno pakraščiai pasižymi didžiausiu seisminiu (įvyksta 90 % pasaulio žemės drebėjimų, stiprūs sukelia cunamius) ir vulkaniniu aktyvumu (apie 81 % ugnikalnių išsiveržimų) pasaulyje ir formuoja Ramiojo vandenyno Ugnies žiedą. Mantijos plumų iškilimo (karštųjų taškų) vietose yra vulkaninių salų (pvz., Havajai, Samoa, Galapagų salos) ir povandeninių ugnikalnių grandinės.
Ryškiausi Ramiojo vandenyno dugno struktūros elementai yra vandenyno guolis, vandenyno vidurio kalnagūbrių sistema (povandeniniai kalnagūbriai, arba jūrgūbriai, pakilumos) ir (ypač) pereinamosios zonos – salų lankai. Ramiojo vandenyno šiaurinių ir vakarinių pakraščių šelfe (plotis iki 800 km) yra Geltonoji, Javos, dalis Beringo, Pietų ir Rytų Kinijos, Ochotsko jūrų, kurių dugne daug apsemtų upių slėnių, erozijos reliktų. Ramiojo vandenyno rytinių pakraščių šelfas siauras (10–20 kilometrų).
Žemyninis šlaitas dažniausiai status laiptuotas, neretai suskaidytas kanjonų. Pereinamoji zona ištisiniu lanku (išskyrus Ramiojo vandenyno pietinę dalį) apjuosia šelfo sritį. Šios zonos vakarinei daliai būdingi salų lankai tarp vidinių vandenyno dalių ir Eurazijos žemyno, rytinei daliai (bei išilgai lankų rytinės dalies – Ramiojo vandenyno vakaruose) – povandeniniai loviai. Šių lovių kiekis (daugiau kaip 30) yra didžiausias Pasauliniame vandenyne. Loviuose mažiausias (mažiau kaip 0,8 μkkal/cm2) šilumos srautas.
1
Vandenyno guolis susidaręs iš tipinės vandenyninės plutos. Reljefas įvairus. Yra didelių dubumų: Šiaurės rytų Ramiojo vandenyno dubuma, Šiaurės vakarų Ramiojo vandenyno dubuma, Centrinė Ramiojo vandenyno dubuma, Pietų (Pietvakarių), Rytų ir Vakarų Marianų bei Karolinų, Melanezijos, Bellingshauseno dubuma, Čilės dubuma, Peru dubuma, kurių gylis iki 4–5 kilometrai.
Tarp dubumų yra pakilumų (Rytų, Pietų) ir kalnagūbrių – Carnegie, Cocoso, Macquarie, Imperatoriaus, Line’o, Havajų, Karolinų, Maršalo, Čilės. Jų viršūnėse ugnikalniai, plokščiaviršūniai gajotai, salynai.
Daug platuminės tįsos tektoninių lūžių (Mendocino, Murray, Molokai, Clariono, Clipertono, Galapagų). Iš jų sprendžiama, kad vyksta aktyvūs endogeniniai procesai – kinta vandens cheminė sudėtis, dugne (3–7 km gylyje) formuojasi geležies, mangano ir fosforitų konkrecijų, sunkiųjų, retųjų ir radioaktyviųjų elementų pramoniniai ištekliai.
Nuosėdų sluoksnio didžiausias storis (500–600 m) yra povandeninėse pakilumose, 100–200 m vandenyno guolyje. Šelfo srityje vyrauja terigeninės nuosėdos su gausiu kriauklių, koralų ir dumblių detritu. Palei krantus kaupiasi stambios (žvyras, smėlis, aleuritas), giliau – smulkios (aleuritinis pelitinis ir pelitinis dumblas) nuosėdos. Dubumų dugne raudonasis giliavandenis molis, iki 4,5 km gylio – kokolitinis foraminiferinis dumblas (ypač Pietų pusrutulyje). Aplink vulkanines salas nuosėdos su vulkaninėmis (efuzinėmis) medžiagomis. Antarktidos šelfe daug įvairios granuliometrinės sudėties ledkalninių terigeninių nuosėdų.
Klimatas
Ramusis vandenynas ištįsęs per visas Šiaurės ir Pietų pusrutulių klimato juostas, išskyrus arktinę. Prie pusiaujo (tarp apie 10° šiaurės ir pietų platumos) vyrauja ekvatorinės oro masės, silpnas vėjas, karšta ir drėgna (nedidelė sezoninė temperatūros kaita, kritulių daugiau iškrinta negu išgaruoja, vandens druskingumas mažiau kaip 34,5 ‰).
tropinė audra Bopha ir taifūnas Saomai virš Ramiojo vandenyno (2006 08 07)
Tropinėje juostoje (apie 10–35° šiaurės ir pietų platumos) vyrauja tropinės oro masės, rytų vėjai (pučia pasatai Ramiojo vandenyno rytinėje dalyje), sezoninė temperatūros kaita, kritulių daugiau iškrinta negu išgaruoja, formuojasi anticiklonai. Vandens druskingumas 36,5 ‰ – didžiausias Ramiajame vandenyne. Subtropinėje juostoje (apie 35–45° šiaurės ir pietų platumos) vasarą vyrauja tropinės, žiemą – vidutinių platumų oro masės, vakarų vėjai (dažnos audros ir ciklonai), sezoninė temperatūros kaita, kritulių daugiau iškrinta negu išgaruoja, vandens druskingumas 35,5 ‰. Vasarą formuojasi anticiklonai, dažni musoniniai vėjai ir taifūnai. Vidutinių platumų klimato juostoje (apie 45–55° šiaurės ir pietų platumos) vyrauja vidutinių platumų oro masės, vakarų vėjai (ypač Pietų pusrutulyje), didelė sezoninė temperatūros kaita, kritulių daugiau iškrinta negu išgaruoja, vandens druskingumas 34,5 ‰.
Žiemą intensyvūs ciklonai, dažnos audros, sniegas ir dreifuojantys ledkalniai. Pietų pusrutulyje šioje juostoje yra antarktinės ir subtropinės konvergencijos zonos. Dėl Vakarų Vėjų srovės poveikio kyla apvelingo reiškinys.
Subarktinėje (subantarktinėje) juostoje (apie 55–65° šiaurės ir pietų platumos) vasarą vyrauja vidutinių platumų, žiemą – arktinės (antarktinės) oro masės. Vyraujantys vėjai – vakarų (vasarą), rytų (žiemą). Didelė sezoninė temperatūros kaita, dažnos audros, krituliai negausūs, dreifuojantys ledkalniai. Vandens druskingumas apie 33 ‰ (dėl ledo tirpimo).
Antarktinėje juostoje (daugiau kaip 65° pietų platumos) kritulių nedaug, šalta ir speiguota, krituliai negausūs, ištisus metus daug dreifuojančių ledų, priekrantėje (daug kur) – šelfiniai ledynai.
Srovės
Paviršinio vandens cikloninei ir anticikloninei cirkuliacijai įtaką daro Havajų (šiaurėje) ir Ramiojo vandenyno pietinės dalies anticiklonai bei Šiaurės ir Pietų pasatinės srovės. Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje apytaka intensyvi dėl stiprių Kuro Šio srovės, Rytų Australijos srovės, rytinėje dalyje – dėl silpnų, bet plačių Kalifornijos srovės ir Peru srovės.
Siaurose pastarųjų priekrantės zonose dėl nuokrantinių pasatų parasideda apvelingo (divergencijos) reiškinys – šalto giluminio (iš 4–6 km gylio) vandens, prisotinto maisto medžiagomis, kilimas. Tarpapytakinėje daunvelingo (konvergencijos) zonoje paviršiniai vandenys grimzta ir suformuoja šiaurinę tropinę cikloninę (Šiaurės pasatinės srovės pietinis pakraštys, Mindanao srovė ir ekvatorinė priešsrovė) bei anticikloninę (ekvatorinės priešsrovės pietinis pakraštys ir Pietų pasatinės srovės dalis Šiaurės pusrutulyje) apytakas. Jų riboje susidaro okeaniniai frontai: šiaurinis poliarinis (40–50° šiaurės platumos – Kuro Šio ir Šiaurinė Ramiojo vandenyno srovė), šiaurinis tropinis (15° šiaurės platumos – Šiaurės pasatinė srovė), pietinis tropinis (5–15° pietų platumos – Pietų pasatinė srovė) ir subantarktinis (40–43° pietų platumos – Vakarų Vėjų srovė), sutampantys su pagrindinių srautų ašimis.
Paviršinės vandens cirkuliacijos vidutinis greitis 10 cm/s (subantarktiniame fronte 30–50 cm/s). Bangavimas vandenyne skirtingas klimato juostose ir metų laiku. Bangų aukštis žiemą 1–2 m (atogrąžų srityse iki 5 m), maksimalus – 22,5 m (prie Aliaskos), vasarą – apie 1 m (Šiaurės pusrutulio vidutinėse ir poliarinėse platumose iki 10 m, atogrąžų srityse taifūnų metu iki 15 m), maksimalus – 25 m (prie Pietų Amerikos). Potvynių (paros arba pusės paros) bangų vidutinis aukštis 1–3 m, maksimalus – 12,9 m (Ochotsko jūra, Penžinos įlanka). Cunamio bangų (Žemėje dažniausiai kyla Ramiajame vandenyne) aukštis iki 50 metrų. Žiemą užšąla šiaurėje esančių jūrų (Beringo, Ochotsko, Aliaskos įlankų) pakraščiai, pietuose – Antarktidos pakrantės. Pietų pusrutulyje dreifuojantys ledai paplitę žiemą iki 61–64°, vasarą – iki 70° pietų platumos, ledkalniai dreifuoja iki 46–48° pietų platumos.
Ramusis vandenynas ties Kalifornijos pakrante (Jungtinės Amerikos Valstijos)
2
Gyvūnija
Veisiasi apie 100 tūkstančių rūšių gyvūnai (5 % jų buveinės daugiau kaip 2000 m gylyje). Jūriniai gyvūnai ir bakterijos gyvena visoje vandens storymėje iki dugno. Fitoplanktonas (daugiausia titnagdumbliai) telkiasi iki 200 m gylio, ypač jo gausu apvelingo srityse. Zooplanktoną sudaro irklakojai vėžiagyviai, duobagyviai. Daug endemų (galvakojis moliuskas Nautilus, kai kurios lašišinės žuvys, pjūklažuvės, šiauriniai jūrų lokiai, jūrų liūtai).
Ūkis
Vandenyne sugaunama 55–60 % pasaulinės žvejybos produkcijos (daugiausia sugauna Japonija, Kinija, Peru, Pietryčių Azijos šalys). Daugiausia sugaunama lašišinių, silkinių, menkinių, ešerinių, plekšninių žuvų, t. p. krevečių, austrių, trepangų, krabų, išgaunama jūrų kopūstų. Medžiojami ruoniai, šiauriniai jūrų liūtai, jūrų vėpliai. Japonijoje, Pietryčių Azijos šalyse paplitusi akvakultūrų produkcijos gavyba.
Vandenyno šelfe yra naudingųjų iškasenų: naftos ir gamtinių dujų (Kalifornijos ir Aliaskos įlanka, Japonijos, Pietų Kinijos, Javos, Tasmano jūra), geležies ir mangano rūdų, pakrantėse – cirkono, rutilo, titanomagnetito, ilmenito, monacito ir kitų mineralų sąnašynai.
Per Ramųjį vandenyną ir jo jūras eina daug jūrų kelių, kuriais gabenama 15–20 % pasaulio laivybos krovinių. Iš Pietryčių Azijos ir Persijos įlankos šalių vežama nafta, iš Rusijos, Indonezijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados – mediena, iš Australijos, Kanados, Malaizijos, Tailando, Rusijos, Kinijos – metalų rūdos, iš Rytų Azijos šalių – automobiliai, aukštųjų technologijų produkcija, iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados Australijos, Pietryčių Azijos ir Okeanijos šalių – bioprodukcinio ūkio žaliavos ir produktai.
Dėl antropogeninės veiklos daugiausia užterštos vandenyno vakarinės pakrantės. 2011 03 11 prie Japonijos krantų įvykęs žemės drebėjimas sukėlė Honsiu salos pakrantes nuniokojusį cunamį, kuris Fukušimos I branduolinėje elektrinėje iššaukė branduolinę katastrofą. Dėl sprogimų 3 reaktoriuose į aplinką išmesta radioaktyviųjų teršalų. Reaktoriai buvo aušinami jūros vandeniu; saugyklose jo sukaupta apie 1,5 mln. tonų. 2023 rugpjūčio pabaigoje išvalytas vanduo (jame liko tik tričio; jo kiekis 140 kartų mažesnis už leidžiamą) iš saugyklų nedideliais kiekiais, apie 450 t. per dieną, pradėtas leisti į vandenyną.
3
Tyrimų istorija
Abrahamo Orteliuso Ramiojo vandenyno žemėlapis (1589)
Pirmasis europietis, išvydęs Ramųjį vandenyną, manoma, buvo ispanų keliautojas V. N. de Balboa, kuris 1513 perėjo Panamos sąsmauką ir vandenyną pavadino Pietų jūra. Pirmieji europiečiai, perplaukę Ramųjį vandenyną nuo Ugnies Žemės iki Marianų salų, buvo 1519–22 F. Magelano vadovaujamos kelionės aplink pasaulį dalyviai; vandenyną pavadino Ramiuoju. 16 a. Ramųjį vandenyną tyrė ispanai ir portugalai. Ispanų konkistadorai, vadovaujami M. L. de Legazpi, 1564 iš Meksikos nuplaukė į Filipinų ir Marianų salas. 17 a. Ramųjį vandenyną daugiau tyrė olandai. A. J. Tasmanas 1642 atrado Tasmaniją, Naująją Zelandiją, 1643 Fidžio salyno šiaurinės dalies salas. Flamandų kartografas A. Ortelius 1589 išleido pirmąjį spausdintą Ramiojo vandenyno žemėlapį.
Ypač daug atradimų 18 a. padarė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos keliautojai. Anglų kapitonas Dž. Kukas surengė tris ekspedicijas (1768–71, 1772–75, 1776–79), per kurias pasiekė Antarktidos ledynus, Beringo sąsiaurį, Šiaurės Ameriką, Australiją ir Naująją Zelandiją. Jo sudaryti žemėlapiai išsiskiria tikslumu, daugumos jų vėliau nebereikėjo tikslinti. Prancūzija pirmąją ekspediciją surengė 1766–69, jai vadovavo admirolas L. A. de Bougainville’is. Joje dalyvavo prancūzų botanikė Jeanne Baré, manoma, pirmoji moteris, apiplaukusi aplink pasaulį.
19 a. pradžioje Ramųjį vandenyną didesniu mastu pradėjo tirti Rusijos imperija (1803–06 A. J. von Krusensterno, 1813–15 M. Lazarevo vadovaujamos ekspedicijos aplink pasaulį pasiekė Antarktidos pakraščius).
Sistemingi Ramiojo vandenyno okeanografiniai tyrimai pradėti 19 a. specialiais laivais: Didžiosios Britanijos Beagle (1831–36 antroji ekspedicija, kurioje dalyvavo Ch. R. Darwinas), 1873–76 laivo Challenger (mokslinė ataskaita sudarė 50 tomų), 1873–76 Jungtinių Amerikos Valstijų laivo Tuscarora ir 1874–76 Vokietijos laivo Gazelle ekspedicijos.
20 a. daugėjant žinių apie vandenynų svarbiausias savybes ir tobulėjant technologijoms plėtėsi Ramiojo vandenyno tyrimai. Daugiausia jų atliko Jungtinių Amerikos Valstijų ir SSRS mokslininkai: SSRS Vitiaz (1949−79), Rusijos (SSRS) Dmitrij Mendelejev (1970–2005), Jungtinių Amerikos Valstijų Glomar Challenger ir Guides Resolution (1968–2003) laivų ekspedicijos. 1957–65 vykdyti moksliniai tyrimai pagal Tarptautinę geofizikos metų ir geofizinio bendradarbiavimo programas, nuo 1965 – pagal Kuro Šio srovės ir gretimų jai rajonų tarptautinių tyrimų programą. Pagal Nektono programą atliekantis tyrimus Jungtinių Amerikos Valstijų batiskafas Trieste 1960 pasiekė Marianų lovio dugną (nusileido J. Piccardas). Nuo 20 a. 9 dešimtmečio tyrimai atliekami nuleidžiamaisiais aparatais Alvin (Jungtinės Amerikos Valstijos), Shinkai (Japonija), Siana, Nautilus (Prancūzija), Argus, Mir (Rusija). Nuo 1990 vykdomi kompleksiniai povandeninio kartografavimo ir geodezijos darbai kartu su kosminiais vandenyno tyrimais.
batiskafo Trieste kūrėjai: Augustas Piccardas (centre) ir jo sūnus Jacques (dešinėje)
L: Tichij okean Leningrad 1981; Fizičeskaja geografija Mirovogo okeana Leningrad 1980; A. E. Trimonis Jūrų ir vandenynų geologija Vilnius 2002.
2403