ramýbės bsena, augalų arba atskirų jų dalių gyvybinių procesų sulėtėjimas augti nepalankiu laikotarpiu. Daugiamečiams augalams būdinga periodiška ramybės būsena šaltuoju arba sausuoju laikotarpiu. Į ramybės būseną augalai pereina vasaros pabaigoje, rudens pradžioje arba pradėjus stigti drėgmės. Perėjimą į ramybės būseną reguliuoja augalų hormonai – augimą slopinančios medžiagos inhibitoriai, pvz., absciso rūgštis. Augalai į ramybės būseną pereina laipsniškai dėl juose vykstančių fiziologinių pokyčių. Iš pradžių ima lėtėti augimas ir medžiagų apykaita, augalas ima sintetinti daugiau baltymų ir riebalų, kai kurių augalų dalis vegetatyvinių organų (pvz., lapai, žoliniai stiebai) nudžiūsta ir nukrinta. Ramybės būsena nutrūksta, kai dauguma inhibitorių suyra ir ima daugėti augimą skatinančių hormonų. Pasibaigus fiziologinei ramybės būsenai augalai gali nepradėti vegetacijos dėl nepalankių aplinkos sąlygų. Toks laikotarpis vadinamas priverstine ramybės būsena. Pagal metų laiką ramybės būsena skirstoma į vasarinę ir žieminę. Daugelio augalų sėkloms ir kai kurių augalų sporoms būdinga ramybės būsena dėl nepalankių sąlygų joms dygti ir tam tikrą laiką trunkanti ramybės būsena dėl ne visiškos fiziologinės brandos. Fiziologiškai subrendusių sėklų ir sporų ramybės būsena, susidarius dygti palankioms sąlygoms, nutrūksta.
849