ramýbės potenciãlas, ramybės būsenoje esančios ląstelės vidaus (citoplazmos) ir išorinės terpės elektrinių potencialų skirtumas. Kadangi ląstelės vidines struktūras nuo išorės skiria jos sienelė arba membrana, tai ramybės potencialas dar vadinamas membraniniu (transmembraniniu) potencialu. Epitelinių ląstelių ramybės potencialas lygus apie 20 milivoltų (mV), griaučių, raumenų apie 80 milivoltų, neuronų apie 70 milivoltų. Jį lemia nevienoda kalio, natrio, kalcio ir chloro jonų koncentracija ląstelės viduje ir išorėje, susidaranti dėl aktyvios jonų pernašos, ir nevienodas ląstelės membranos joninis laidumas (bioelektriniai potencialai). Pažeidus ląstelę ramybės potencialas mažėja. Jaudriųjų ląstelių ramybės potencialas dėl įvairių poveikių kinta: didėja (hiperpoliarizacija) arba mažėja (depoliarizacija). Depoliarizacijai pasiekus slenkstinį (kritinį) lygį kyla veikimo potencialas (membraninė jaudinimo teorija). Daugumos audinių (epitelinių, odos) nejaudriųjų ląstelių ramybės potencialas mažai kinta.
1868