ránkiojimas, rinkmas, viena pirminio ūkio formų – savaime augančių augalų, uogų, grybų, šaknų, moliuskų, kai kurių vabzdžių, paukščių kiaušinių, medaus, paukščiukų iš lizdų ir žvėrelių iš urvų rinkimas maistui.
Akmens amžiaus pradžioje drauge su medžiokle, žvejyba buvo vienas svarbiausių išgyvenimo šaltinių. Rankiojo (daugiausia moterys ir paaugliai) rankomis, aštriomis lazdomis, kapliais. Rankiojimu iki 19 amžiaus ir vėliau vertėsi atogrąžų kraštų gyventojai, Pietų Amerikos indėnai ir Australijos aborigenai.
Manoma, Lietuvos teritorijoje žmonės jau mezolite ir neolite rinko riešutus, arkliarūgščių ir paparčių šaknis, laukines slyvas, obuolius, giles, uogas, vaistažoles, paukščių kiaušinius, kopinėjo laukinių bičių medų.
Pradėjus verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste rankiojimo reikšmė sumažėjo; kai kurios rankiojimo rūšys (grybavimas, uogavimas, riešutavimas) išliko iki 21 amžiaus pradžios.