rankraštnė knygà, raštai, knygos, dokumentai, parašyti ar perrašyti ranka.
Atsiradimas ir raida
Rankraštinės knygos ištakos – rašto formos (pvz., daiktaraštis, mazgaraštis, lazdaraštis, vaizdaraštis), kurias pirminis žmogus naudojo prieš apie 300 000–20 000 metų.
Seniausios rankraštinės knygos atsirado trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų Egipte, Mesopotamijoje, Kinijoje, Indijoje. Egipte iš pradžių rašyta ant akmens, medžio, odos, molio šukių, audinio, bet daugiausia naudotas papirusas (išrastas ketvirtame–trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų, paplito senovės Rytuose, senovės Graikijoje ir Romoje). Papiruso rankraštinės knygos buvo ritinio formos. Kinijoje pirmosios rankraštinės knygos rašytos ant bambuko, medinių plokštelių, šilko (žinoma, kad kinai jau 3 a. pr. Kr. eksperimentavo su popieriumi, 3 a. po Kr. jau naudojo rašymui).
Svarbią reikšmę rankraštinių knygų raidai turėjo antika. Pagrindinė antikos rankraštinių knygų medžiaga buvo papirusas, pergamentas ir medinės lentelės. Vaškuotas lenteles, kuriose rašydavo specialiu įrankiu su aštriu galu – stiliumi, pragręždavo ir surišdavo į knygą – kodeksą (ši forma išliko iki mūsų laikų). Žlugus senovės Romai rankraštinių knygų raida nutrūko, išskyrus Bizantijos imperiją, kurios knygrišių, rankraštinių knygų iliustratorių darbai buvo ypač vertinami. Seniausi išlikę rankraštinių knygų paminklai: Sarkofagų tekstai, Piramidžių tekstai, Mirusiųjų knyga (seniausia iliustruota), Gilgamešo epas, Biblija. Pirmoji žinoma išlikusi rankraštinė knyga, panaši į dabartinę, yra 4 a. pr. Kr. parašyti papiruse poeto Timotėjo Miletiečio raštai.
Europoje ankstyvaisiais viduriniais amžiais kultūros centrais tapo vienuolynai, kuriuose buvo kaupiamos išlikusios senosios ir rašomos naujos knygos. Vėliau rašant ir platinant rankraštines knygas svarbią reikšmę turėjo universitetai. 1125 pirmą kartą rašymui panaudotas grafitas. Įvairios tematikos religinių ir pasaulietinių rankraštinių knygų tekstą vienuolynų skriptoriumuose, vėliau pasauliečių amatininkų dirbtuvėse rašydavo perrašinėtojai. Rankraštinių knygų kodeksai buvo daugiausia in folio (foliantas) arba in quarto (formatas, sudarytas iš du kartus sulenkto popieriaus lapo, kurį lankstant gaunami 4 lapai, arba 8 puslapiai) formato. Rankraštinės knygos puslapiai iš pradžių buvo nenumeruoti, tik susieti kustodais arba vadinamaisiais reklamantais (kiekvieno sąsiuvinio teksto pabaigoje įrašomas pirmasis kito sąsiuvinio žodis). Rankraštinės knygos sąsiuviniai buvo žymimi romėnų skaitmenimis (I, II), kartais dar raidėmis, rodančiomis, kiek lapų sąsiuvinyje (B – du lapai, T – trys lapai). Tekstas buvo rašomas abiejose lapo pusėse, dažnai dviem trimis skiltimis. Antraštinių lapų nebuvo, pavadinimas ir kiti duomenys (perrašymo vieta ir laikas, perrašinėtojas) buvo nurodomi kolofone (įrašas paskutiniame rankraštinės knygos puslapyje). Perrašyto rankraštinės knygos teksto skyrių pirmąsias eilutes paryškindavo, puošdavo inicialais, ornamentais ir miniatiūromis iliuminatoriai (vidurinių amžių skriptoriumų dailininkas; sudėtingesnes iliustracijas piešdavo aukštesnės kategorijos dailininkas – miniatorius), skriptoriumų raštininkas, vadinamasis rubrikatorius, raudonais dažais piešė antraštes ar šiaip išskirtinius žodžius ir posakius. Perrašyto teksto sąsiuviniai buvo susiuvami ir įrišami į brangius viršelius, gausiai puošiami ornamentais. Viršelius gamino knygrišiai ir auksakaliai.
Nuo 15 a. rankraštines knygas ėmė keisti spausdintos knygos, bet rankraštines knygas perrašinėdavo ir vėliau (ypač kai spausdinti kai kurias knygas draudė cenzūra).
Rankraštinė knyga Lietuvoje
Lietuvą 13–14 a. pasiekė rankraštinės knygos, rašytos Naugarduke, Supraslyje, Laurušavo vienuolyne bažnytine slavų kalba, po krikšto nuo 14 a. iš Lenkijos ėmė plisti lenkų kalba, nuo 15 a. – lotynų kalba rašytos rankraštinės knygos. Lotyniškose rankraštinėse knygose nėra duomenų apie perrašinėtoją ir perrašymo vietą, todėl sunku jas identifikuoti. Rankraštinės knygos buvo rašomos pergamente, nuo 16 a. ir popieriuje. 1329 buvo perrašyta pirmoji iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos kilusi rankraštinė knyga senąja bažnytine slavų kalba – Laurušavo evangelija, 14 a. antroje pusėje – Lucko evengelija (saugoma Krokuvos Čartoriskių bibliotekoje), 1384 – Psalmynas (saugoma L. Medici bibliotekoje Florencijoje). Pirmoji rankraštinė knyga lotynų kalba buvo 1398 Jokūbo Voraginiečio Aukso legenda (Legenda aurea).
J. Bretkūno Biblijos vertimo rankraščio antraštinis lapas
Svarbiausios Lietuvoje parašytos rankraštinės knygos – Lietuvos metraščiai ir Lietuvos Statutai (14 a. pabaiga–16 a.; vartota Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarinė slavų kalba).
Rankraštinių knygų rinkiniai buvo kaupiami bažnyčiose ir valdovų rūmuose, 15 a. pabaigoje–16 a. viduryje jų ėmė rastis turtingų ir raštingų miestiečių namuose. Šiuo laikotarpiu rašytų lietuviškų rankraštinių knygų neišliko, nors žinoma, kad buvo ir lietuviškų tekstų. Didžiausia 16 a. lietuviška rankraštinė knyga – J. Bretkūno Biblijos vertimas (1579–1590; 1991 pradėtas faksimilinis rankraščio leidimas). Yra rasta lietuviškų maldų tekstų, ranka įrašytų 16 a. pradžioje lotynų kalba išleistų spausdintų knygų paraštėse. Iš 16–17 a. yra išlikusių lietuvių knygrišių ir jiems talkinusių auksakalių puošniai įrištų rankraštinių knygų su apkaustais ir inkrustacijomis. Rankraštinės knygos itin plito spaudos draudimo metais, dėl cenzūros persekiojimo, ypač SSRS okupacijos metais.
Rankraštinių knygų yra bibliotekų rankraštynuose, muziejuose, archyvuose ir asmeninėse bibliotekose. Iš viso užregistruota 360 rankraštinių knygų lietuvių kalba.
2271