rañkšluostis, tekstilės gaminys šluostytis nusiprausus.
Rūšys
Rankšluosčiai būna austiniai, neaustiniai ir megztiniai. Pramoniniu būdu dažniausiai iš lininių arba medvilninių verpalų audžiami reljefiniu (vafliniu) arba kilpiniu pynimu (pastarieji geriau sugeria drėgmę). Daugkartinio naudojimo neaustiniai rankšluosčiai gaminami iš medvilnės pluošto, vienkartiniai klijuojami iš medvilnės, linų, kitokio natūralaus, kartais cheminio (viskozinio, acetilceliuliozinio) pluošto. Megztiniai rankšluosčiai būna vienpusės arba dvipusės kilpinės struktūros; mezgami metmeninėmis mezgimo mašinomis iš medvilninių arba medvilnės ir cheminio pluošto verpalų mišinio. Plačiai naudojami popieriniai rankšluosčiai.
rankšluostis (linas, 20 a. 7 dešimtmetis)
2271
Rankšluosčiai Lietuvoje
virtuvinis rankšluostis (linas, 20 a. 3 dešimtmetis, išaustas ir naudotas Babtų apylinės Vareikonių dvare; © Lietuvos etnografijos muziejus)
Lietuvoje iki 19 a. daugiausia buvo naudojami namų darbo rankšluosčiai, kiek vėliau pradėjo plisti ir fabrikiniai. Ankstyviausių rašytinių žinių apie lietuvių rankšluosčius yra J. Łasickio veikale Apie Žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus (1615, lotynų kalba). Nuo seno rankšluosčiai buvo audžiami iš balintų lininių siūlų. Raštuotų rankšluosčių ataudams buvo naudojami nebalinti arba rudai bei mėlynai dažyti siūlai. 19 a. pradžioje liaudies naudojami lininiai dvinyčiai, keturnyčiai rankšluosčiai buvo siauri ir ilgi (ilgis 2,5 m, plotis 28–35 centimetrai). Rankšluosčių raštai – įvairūs langeliai, stulpeliai, dryželiai, galai dažniausiai buvo užaudžiami raudonais žičkais. 20 a. imta austi trumpesnius ir platesnius (35–40 cm pločio) rankšluosčius, audimo technika tobulėjo, pynimai darėsi sudėtingesni (keturnyčiai diminiai ir daugianyčiai damastiniai). Raštui išryškinti pradėta derinti balintus ir nebalintus siūlus. Pagrindiniai rašto motyvai – geometriniai; jie kartojasi per visą audinį. Raštai ir jų pavadinimai (grėbliukai, katpėdės, ožkanagučiai) dažniausiai susiję su lietuvių liaudies buitimi. Rankšluosčio galai dažniausiai užbaigiami rankų darbo medvilniniais arba lininiais mezginiais ir pintiniais kutais (pinikais), kartais rankšluosčio galuose įaudžiami metai, posakiai, dainų posmeliai, išsiuvinėjamos monogramos arba gėlės.
Be tiesioginės paskirties, rankšluosčiai turėjo apeiginę reikšmę: buvo naudojami per vestuves, laidotuves. Ši tradicija yra išlikusi iki 21 a. pradžios.
20 a. pabaigoje namų darbo rankšluosčiai tapo retenybė, lininius rankšluosčius audė ir audžia pavieniai tautodailininkai. Naudojami akcinių bendrovių Linų audiniai (Plungė, nuo 1970), Siūlas (Biržai, nuo 1950), Baltijos linai (Kaunas), Linas (Panevėžys) ir kitų įmonių, t. p. importuoti gaminiai.
rankšluostis (linas, 1885; © Alytaus kraštotyros muziejus)
rankšluostis (audė, nėrė ir siuvinėjo Marė Bieliauskaitė, gyvenusi Jacunskų kaime, Alytaus rajone; © Alytaus kraštotyros muziejus)
L: M. Glemžaitė Verpimo ir audimo tradicijos Lietuvoje / Iš lietuvių kultūros istorijos t. 1 Vilnius 1956; Lietuvių liaudies menas kn. 2 Audiniai Vilnius 1962; G. Tallat Kelpšaitė‑Niunkienė Lietuvių liaudies audiniai. Rankšluosčiai / LTSR MA darbai. Serija A 1966 t. 1 (20).
2692