rapakvis (suom. rapa – sutrūnijęs + kivi – akmuo), rapakvio grantas, súomiškasis grantas, granitinės sudėties uolienų, pasižyminčių savitais sandaros ir sudėties bruožais, atmaina.
Rapakiviui būdinga porfyriška struktūra, kurioje iš kvarco, oligoklazo, biotito, raginukės, rečiau fluorito, apatito mineralų susidariusioje pagrindinėje masėje išsiskiria ortoklazo fenokristalai. Skiriamos dvi rapakivio atmainos: vyborgitas ir piterlitas. Vyborgito netolygus grūdėtumas; išsiskiria stambūs, apvalūs, rausvi ortoklazo kristalai (ovoidai) su pilkais plagioklazo (dažniausiai oligoklazo) apvadais. Ovoidų dydis 3–5 cm (kartais 6–10, iki 20 centimetrų). Piterlitas – tolygaus grūdėtumo, be oligoklazo apvadų. Rapakivis susidaro žemyninėje plutoje poorogeniniu laikotarpiu, veikiant kylančioms iš mantijos bazinės magmos intruzijoms. Dėl temperatūros poveikio apatinė pluta lydosi, o susidariusi granitinė magma kyla į viršutinę plutą, dažnai kartu su bazine magma. Todėl su rapakiviu būna gabro, anortozito, čarnokito uolienų. Rapakivis slūgso stambiais batolitų masyvais, rečiau štokų, lakolitų pavidalu; lengvai dūla.
rapakivis
Rapakivis naudojamas apdailai, statyboms. Randamas Ukrainoje, Švedijoje, Suomijoje, Rusijoje (Karelijoje), po nuosėdine danga Latvijoje, Baltijos jūros akvatorijoje ir kitur. Lietuvoje randama rapakivio eratinių riedulių (ledynų atvilktų iš kitur); didžiausias – Puntukas. Terminą pirmasis pavartojo švedas Urban Hjärne (1694).