Rapallo sutartis (Rapãlo sutarts), Sovietų Rusijos ir Vokietijos sutartis, pasirašyta 1922 04 16 Genujos konferencijos metu. Buvo atkurti diplomatiniai santykiai, atsisakyta pretenzijų dėl karinių išlaidų ir nuostolių kompensavimo. Vokietija sutiko su jos nuosavybės nacionalizavimu Sovietų Rusijoje. Šalys sutarė didžiausio palankumo statuso principu plėsti prekybinį ir ekonominį bendradarbiavimą. Po Berlyno susitarimo (1922 11 05) sutarties galiojimas išplėstas ir kitoms sovietinėms respublikoms. Rapallo sutartis pralaužė tarptautinę Sovietų Rusijos izoliaciją (Vokietija buvo pirmoji ją pripažinusi didelė Vakarų valstybė), sustiprino Vokietijos pozicijas Europoje ir davė pradžią ne tik politiniam ir ekonominiam, bet ir kariniam Sovietų Rusijos ir Vokietijos bendradarbiavimui (Vokietija įgijo galimybę apeiti jos ginklavimąsi ribojančias Versalio taikos sąlygas). Rapallo sutartis buvo išplėsta Berlyno sutartimi (1926 04 24).
Sovietų Rusijos delegacijos Genujos konferencijoje atstovai (iš dešinės) A. Joffe, G. Čičerinas, L. Krasinas kalbasi su Vokietijos atstovu J. Wirthu (Genuja, 1922; Rusijos Federacijos garso ir vaizdo archyvas)
Sovietų Rusijos delegacijos Genujos konferencijoje atstovai (iš dešinės) A. Joffe, G. Čičerinas, L. Krasinas kalbasi su Vokietijos atstovu J. Wirthu (Genuja, 1922; Rusijos Federacijos garso ir vaizdo archyvas)