rapsòdija, instrumentinės muzikos (rečiau vokalinės instrumentinės muzikos) žanras; muzikos kūrinys, kuriam būdinga autentiškų liaudies melodijų laisvas plėtojimas.
Istorija, žymesni kūrėjai
Senovės Graikijoje rapsodija buvo vadinama klajojančių liaudies dainių rapsodų epiniai pasakojimai, kuriems pritarta styginiu instrumentu (lyra, kitara, forminge). Dar neįsitvirtinus rapsodijos terminui, šio žanro kūriniai buvo įvairiai vadinami, pvz., F. Liszto Ispaniškoji rapsodija – Fantazija ispaniškomis temomis, J. Brahmso rapsodijos fortepijonui – kapričais.
Kaip fortepijoninės muzikos žanras rapsodija susiklostė 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje. Vienas pirmųjų 1786 rapsodija pavadino savo dainas ir pjeses fortepijonui (3 sąsiuviniai) Chr. F. D. Schubartas. Ankstyvosios rapsodijos – miniatiūros. Jas 19 a. kūrė W. R. von Gallenbergas, V. J. Tomášekas, J. V. Voříšekas. Rapsodijos žanras labiausiai atitiko kompozitorių romantikų estetinius idealus. Rapsodiją itin išplėtojo ir išpopuliarino F. Lisztas, sukūręs fortepijonui 19 Vengriškųjų rapsodijų (1846–85) ir Ispaniškąją rapsodiją (1863). 19 a. pabaigoje–20 a. rapsodijos buvo kuriamos orkestrui (A. L. Dvořáko Slavų rapsodijos 1878; G. Enescu 2 rumuniškosios rapsodijos, 1901; M. Karłowicziaus Lietuviškoji rapsodija 1906; M. Ravelio Ispaniškoji rapsodija 1907; E. Blocho rapsodija America 1926) arba solo instrumentams su fortepijonu ar orkestru (É. V. A. Lalo Norvegiškoji rapsodija smuikui ir orkestrui, 1881; B. Bartóko rapsodija fortepijonui ir orkestrui, 1904; C. A. Debussy rapsodija klarnetui ir fortepijonui, 1910, rapsodija saksofonui, altui ir fortepijonui, rapsodija orkestrui, abi 1911; E. Blocho rapsodija Schelomo violončelei ir orkestrui, 1916; G. Gershwino Žydroji rapsodija fortepijonui ir orkestrui, 1924). Sukurta virtuoziškų rapsodijų kitų kompozitorių kūrinių temomis (pvz., S. Rachmaninovo Rapsodija Paganini tema fortepijonui ir orkestrui, 1934) arba neįprastos sudėties atlikėjų kolektyvui (pvz., J. Brahmso Rapsodija pagal J. W. Goethe’s žodžius altui, vyrų chorui ir orkestrui, 1869). Rapsodijos forma labai įvairi: monociklinė, vientisinė, ciklinė, mišrioji ir kitokia. Monociklinės rapsodijos sudarytos iš dviejų arba daugiau susijusių kontrastingo pobūdžio epizodų (pvz., daugelis F. Liszto rapsodijų). Vientisinės rappsodijos dažniausiai sukurtos laisvai traktuojama sonatos forma (J. Brahmso rapsodijos fortepijonui). Ciklinės rapsodijos pavyzdys – M. Ravelio 4 dalių Ispaniškoji rapsodija, mišriosios (sintetinės) formos – S. Rachmaninovo Rapsodija Paganini tema. Jungtinėms siuitinėms formoms priskiriama F. Liszto VI Vengriškoji rapsodija.
Rapsodija Lietuvos muzikoje
Lietuvoje rapsodijų sukūrė V. J. Jakubėnas (2 rapsodijos fortepijonui, 1936, 1940), J. Švedas (Klonių aidai liaudies instrumentiniam orkestrui, 1941), S. Vainiūnas (rapsodija 2 fortepijonams ir orkestrui, 1947; rapsodija lietuviškomis temomis smuikui ir orkestrui, 1969), A. Lapinskas (rapsodija liaudies instrumentų orkestrui, 1981), J. Domarkas (Žemaitiška rapsodija pučiamųjų orkestrui, 1981), J. Tamulionis (Ispaniška rapsodija pučiamųjų orkestrui, 1981), G. Puskunigis (Rapsodija in Č violončelei solo, fortepijonui ir styginių orkestrui, 1994).
L: V. Jankéléwitch La rhapsodie, verve et improvisation musicale Paris 1955; W. Salmen Geschichte der Rhapsodie Zürich–Freiburg im Breisgau 1966.
1822