raseiniškių tarmė

raseinškių tarm, pietų žemaičių patarmės pietrytinė dalis. Raseiniškių tarmėje dvigarsiai am, an, em, en tariama kaip lietuvių bendrinėje kalboje (pvz., kaps ‘kampas’, lánks ‘langas’, tepti, lénks ‘lenkas’). Vietoj bendrinės kalbos žodžio kamieno ir kirčiuotų galūnių ą, ę ir ne taip sistemingai į, ų raseiniškių tarmėje išlaikytas senesnis tarimas an, en, in, un (pvz., káncti ‘kąsti’, spréncti ‘spręsti’, liñcti ‘lįsti’, skùncti ‘skųsti’). Raseiniškių tarme kalbantys gyvena Eržvilko, Kelmės, Pagramančio, Raseinių, Skaudvilės, Tauragės apylinkėse. Nemažai šiam plotui būdingų tarmės ypatybių yra pereinamosios tarp vakarų aukštaičių ir žemaičių. Trumpuosius balsius i, u kalbantys raseiniškių tarme tik nežymiai paplatina, bet kitais balsiais neverčia (pvz., vsas, bva). Dvibalsiai ai, ei žodžio viduryje išlaikomi sveiki, išskyrus priesagą ‑aitis, ‑aitė ir žodelius kaip, taip (tariama: puonátis ‘ponaitis’, margátė ‘mergaitė’, kãp ‘kaip’, tãp/tẽp ‘taip’). Pietrytiniame pakraštyje (Eržvilko, Raseinių, Tauragės apylinkių) šie dvibalsiai sveiki išlaikomi ir žodžio galūnėje (pvz., výrai, kãtei), šiaurės vakarų dalyje vienbalsinami (výra·, kãte·). Pietinėje (Eržvilko, Pagramančio, Tauragės apylinkių) raseiniškių tarmės dalyje kirtis iš galūnės visai neatitraukiamas, o šiaurinėje raseiniškių tarmės dalyje būdinga sąlyginis (iš trumpos galūnės) kirčio atitraukimas (pvz., gỹvà ‘gyvà’, laũkù ‘laukù’ – Raseiniai, Skaudvilė; šakà ‘šaka’ – Kelmė). Kirčiuotų tvirtagalių dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių balso spūdis raseiniškių tarmėje, kaip ir gretimoje vakarų aukštaičių tarmėje, padalijamas per abu dėmenis (pvz., lãũks ‘laũkas’, pẽlis ‘pelis’, šãtis ‘šatis’, vks ‘vikas’). Tik Kelmės apylinkėse tariama kaip ir bendrinėje kalboje. Išsiskiria Nemakščių, Viduklės šnektos, kuriose senųjų ir antrinės kilmės tvirtapradžių dvigarsių i, u + l, m, n, r pirmasis sandas dvibalsinamas (pvz., gernas ‘grnos’, kúolti ‘kùlti’, mels < mls ‘mlas’, gúol < gùl ‘gùli’). Didžioji raseiniškių tarmės dalis (išskyrus vakarų pakraštį) neturi ir žemaičiams būdingų kai kurių morfologijos ypatybių, pvz., vartoja aukštaitiškas vienaskaitos naudininko (dárbui, pemeniui), būtojo dažninio laiko (bdavo, drbdavo) ir kitas formas.

303