Raséinių apskrits, administracinis teritorinis vienetas, buvęs Lietuvos vakaruose (Pietų Žemaitijoje). Centras – Raseiniai. Plotas 1897 buvo apie 5700, 1914 – 6485, 1917 – 2325, 1923 –3087, 1939 – 3048, 1949 – 1760 km2. 1897 buvo 235 360, 1914 – 279 200, 1917 – 72 050, 1923 – 108 000, 1939 – 130 300 gyventojų.
Sudaryta 15 a. pabaigoje. Iki 1795 priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Žemaitijos seniūnijai. Raseinių apskritis dar vadinta valsčiumi, 1764–92 ir 1794 – reparticija, 1793 – žeme. Iki 1764 apėmė Žemaitijos pietinę dalį į šiaurę ir į pietus nuo Raseinių abipus Dubysos (šiaurėje siekė Šiluvą, Žaiginį, pietuose – Vadžgirį, Pavidaujį, Mituvos aukštupį; vakarinė riba ėjo tarp Raseinių ir Viduklės Vadžgirio–Tytuvėnų kryptimi). 1528 Raseinių bajorai sudarė 205 raitelių vėliavą.
1795–1843 apskritis priklausė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijai, 1843–1915 – Kauno gubernijai. 19 a. Raseinių apskritis apėmė Žemaitijos seniūnijos senuosius Karšuvos, Kražių, Pajūrio, Raseinių, Rietavo, Šiauduvos, Viduklės valsčius, dalį Ariogalos ir Tendžiogalos valsčių.
1915–18 priklausė Oberosto Lietuvos sričiai. 1919–40 buvo nepriklausomos Lietuvos, nuo 1940 – LSSR administracinis teritorinis vienetas; 1941–44 priskirtas prie Lietuvos generalinės srities Šiaulių krašto apygardos. 1919 buvo 14, 1924 ir 1933 – 12, 1949 – 8 valsčiai. 1947 Jurbarko ir Raudonės valsčiai perduoti Jurbarko apskričiai, Kelmės, Kražių ir Tytuvėnų valsčiai – Kelmės apskričiai. 1949 buvo vienas apskrities pavaldumo miestas (Raseiniai), trys miesteliai.
1950 06 20 Raseinių apskritis pertvarkyta į Raseinių rajoną, dalis teritorijos perduota Ariogalos rajonui.
1