rãsinė antropològinė mokyklà, sociologinių antropologinių tyrimų kryptis, aiškinanti, kad žmonių tam tikras savybes, elgseną ir gebėjimus lemia jų rasė. Pagal rasinę antropologinę mokyklą, rasė kartu su aplinka veikia žmonių intelektą, kultūrą, t. p. nusikalstamumo lygį, politinę tvarką. Toks požiūris dar vadinamas kultūriniu determinizmu. Rasinę antropologinė mokykla oficialiai nepripažįstama, kritikuojama dėl rasistinių (rasizmas) pažiūrų.
Rasinės antropologinės mokyklos užuomazgų galima rasti senovės Egipte, kur egiptiečiai niekino juodaodžius kaimynus kaip žemesnės rasės atstovus ir laikė juos tinkamus tik vergijai ir juodam darbui. Senovės graikai t. p. laikė save aukštesnės rasės už kitus (pvz., azijiečius), vergišką nuolankumą tapatino su rase. Anot Aristotelio, Šiaurėje gyvenantys žmonės stokoja intelekto, įgūdžių, politinės organizacijos ir gebėjimo valdyti savo kaimynus, o azijiečiams trūksta dvasingumo, todėl jiems lemta paklusti ir vergauti. Pasak jo, graikams netrūksta nė vienos šių savybių. Ši koncepcija grindžiama ne odos spalva, bet aplinka ir dvasingumu, metafiziniu mąstymu. Rasinės antropologinės mokyklos idėjos buvo būdingos ir vidurinių amžių Europai. 1601 Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta I iš Londono išvarė apie 20 000 juodaodžių vergų. 16–17 a. į Portugaliją buvo įvežta daugiau kaip 30 000 juodaodžių kaip žemesnės rasės vergų. Buvo tikima, kad jų oda pajuodavo už jų nuodėmes. Rasinės antropologinės mokyklos pažiūromis buvo iš dalies pateisinamas baltųjų rasės kolonializmas, t. p. nacionalsocializmas, šios pažiūros gyvavo iki 20 a. antros pusės, vėliau ėmė nykti.