rãsinė diskriminãcija, rasės kriterijumi paremtas asmens išskyrimas ir įvairių apribojimų taikymas ar pranašumų jam suteikimas.
Rasinės diskriminacijos bruožai
1965 Jungtinių Tautų konvencija Dėl visų rasinės diskriminacijos formų panaikinimo rasine diskriminacija vadina ir nepalankų požiūrį į kitus asmenis dėl etninės ar nacionalinės priklausomybės ar kitokios kultūros. Rasinė diskriminacija dažniausiai neskiriama nuo rasizmo (laikoma, kad pažiūros ir su jomis susiję veiksmai yra glaudžiai susiję, skatina vienas kito plėtotę). Pavieniai asmenys rasistinį požiūrį dažniausiai išreiškia rodydami kitam žmogui nepagarbą, įtarumą, smurtaudami, nuvertindami arba dehumanizuodami žmogų. Visuomenėje ilgai gyvuojantys rasiniai stereotipai tampa giliai įsišaknijusiomis tradicijomis. Jos dažniausiai iškyla į korporacinį ir politinį lygmenį, tai yra atsiranda institucinė rasinė diskriminacija (arba institucinis rasizmas). Ši rasinės diskriminacijos atmaina ypač pastebima socialiai reikšmingų institutų veikloje, pavyzdžiui, švietimo sistemoje, darbo, nekilnojamojo turto rinkoje (kai kurie mokslininkai instituciniu rasizmu vadina ir organizacijose pastebimą privilegijuotų grupių narių sistemingą negatyvų požiūrį į visus šioms grupėms nepriklausančius asmenis).
Rosa Parks arešto metu (atsisakė užleisti vietą baltaodžiui autobuse, Montgomery, 1956)
Istorija
Istorijoje viena žinomiausių rasinės diskriminacijos formų buvo rasinė segregacija. Ji pasireiškė daugelyje pasaulio kraštų, kur visuomenė buvo daugiarasė (jos nebuvo ten, kur buvo didelis maišymasis). Dažniausiai politiškai vyraujantys baltaodžiai krašto gyventojai, vadovaudamiesi rasiniu kriterijumi, atsiribodavo nuo nebaltaodžių versdami juos gyventi griežtai apibrėžtose teritorijose, lankyti tik tam tikras mokyklas, restoranus, parkus. Jungtinių Amerikos Valstijų pietinėse valstijose legali rasinė segregacija gyvavo nuo 19 amžiaus pabaigos iki 20 amžiaus 6 dešimtmečio, ji panaikinta pietinių valstijų afroamerikiečių paskatinto sėkmingo pilietinių teisių judėjimo pastangomis. Griežčiausia rasinės segregacijos forma buvo apartheidas, kuris nuo 1950 iki 20 amžiaus 9 dešimtmečio pradžios buvo oficiali Pietų Afrikos Respublikos politika. Kita ryški rasinės diskriminacijos forma buvo 1933 pradėta Vokietijos nacių judėjimo rasistinė valstybės politika. Per Antrąjį pasaulinį karą ji virto žydų ir kitų tautų genocidu (dar holokaustas).
Kova su rasine diskriminacija
Rasinės diskriminacijos negatyvus poveikis visuomeniniams santykiams pastebėtas seniai, bet ilgą laiką su rasine diskriminacija kovojo tik pavieniai žmonės ar nedidelės grupės. Platesniu mastu šią problemą pradėta spręsti po Antrojo pasaulinio karo. 1945 Jungtinių Tautų Chartijos 1 straipsnis skelbia, kad ji remia ir skatina gerbti visų nepriklausomai nuo jų rasės žmonių teises ir pagrindines laisves. Šią nuostatą detalizavo 1969 įsigaliojusi Jungtinių Tautų konvencija Dėl visų rasinės diskriminacijos formų panaikinimo (2009 ją buvo parėmusios 175 šalys, Lietuva ratifikavo 1998 pabaigoje). Ši konvencija taikyta ir kovai su giminingomis diskriminacijos formomis, pavyzdžiui, etnine diskriminacija, diskriminacija dėl kilmės (pirmiausia dėl priklausymo kuriai nors kastai). Konvencijoje reikalaujama, kad ją pasirašiusios šalys draustų rasinę diskriminaciją viešosiose institucijose, neremtų ir negintų rasinės diskriminacijos, peržiūrėtų savo politiką ir atšauktų normas, galinčias prisidėti prie rasinės diskriminacijos, visomis priemonėmis (ir įstatymais) užkirstų jai kelią, skatintų rasinius barjerus naikinančią veiklą.
Rasinę diskriminaciją užkertančių teisinių kliūčių sukūrimas sumažino įsisenėjusios rasistinės ideologijos įtaką, bet daugelyje šalių problema iškilo nauja forma. Nuo 1966 10 26 Jungtinių Tautų sprendimu kovo 21-oji (šią dieną 1960 Pietų Afrikos Respublikoje, Sharpeville’io gyvenvietėje sušaudyta juodaodžių minia, dalyvavusi taikingoje protesto akcijoje už afrikiečių teises prieš tuometinį apartheido režimą; Sharpeville’io žudynės) paskelbta tarptautine rasinės diskriminacijos panaikinimo diena. Ši diena skirta kovoti prieš rasizmą – bet kurios rasės niekinimą, menkinimą kaip žemesnės. 1960 m. kovo 21-ąją Pietų Afrikoje, Šarpevilyje, policija nužudė 69 žmones, dalyvavusius taikingoje protesto akcijoje už afrikiečių teises prieš tuometinį apartheido režimą. Ši diena Pietų Afrikoje minima kaip Žmogaus teisių diena.
20 amžiaus pabaigoje dėl pasaulio ūkio globalizacijos padidėjo gyventojų mobilumas, daug žmonių iš vargingų šalių siekia persikelti į turtingesnes. Daug imigrantų priimančiose šalyse senosios rasistinės idėjos susipynė su darbo praradimo baime, žmonių socioekonominiai skirtumai dažnai siejami su viena ar kita rasine doktrina. 20 amžiaus 7 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėta taikyti vadinamoji pozityvios diskriminacijos politika (diskriminuojamos mažumos gauna pranašumų įvairiose gyvenimo srityse) pripažįstama kaip sėkminga, bet ji nevienareikšmė, nes ima prieštarauti individualioms piliečių teisėms. Europos Sąjungos šalyse kovos su rasinės diskriminacijos politika derinama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (2007) 21 straipsniu, draudžiančiu bet kokią diskriminaciją dėl rasės ar etninės priklausomybės, ir 2000 Europos Sąjungos Tarybos direktyva Dėl vienodų sąlygų taikymo asmenims, nepaisant jų rasės ar etninės priklausomybės. Konkrečioms su rasizmu susijusioms problemoms spręsti įkurtas Europos rasizmo ir ksenofobijos stebėsenos centras Vienoje. 21 amžiaus pradžioje sėkminga kova su rasine diskriminacija dažniausiai siejama su žmogaus pagrindinių teisių užtikrinimo politikos plėtra.
Rasinė diskriminacija ir Lietuva
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę visuomenė tapo atvira pasauliniams procesams, šalyje daugėja kitų rasių gyventojų, todėl rasinės diskriminacijos problema pripažįstama aktualia. Kovos su ja teisinę bazę pirmiausia sudaro Konstitucijoje (1992) įtvirtintos nuostatos, teigiančios visų asmenų lygybę prieš įstatymus. Lygių galimybių įstatymas (2003, įsigaliojo 2005, nauja redakcija 2008) draudžia įvairaus pobūdžio (taip pat ir rasinę) diskriminaciją, Baudžiamajame kodekse (2000, įsigaliojo 2003) numatyta baudžiamoji atsakomybė už rasinę diskriminaciją. Šiuo požiūriu reikšminga ir nevyriausybinių organizacijų (pirmiausia Europos kovos su rasizmu tinklo padalinio Lietuvoje) veikla.