Raškà, vidurinių amžių valstybė Serbijoje. Susikūrė 10 a. antroje pusėje ankstyvosios serbų valstybės rytinėje dalyje. Apėmė žemes piečiau Drinos upės iki per Kosovo lauką tekančios Labo upės. Centras Rasas.
Minima Bizantijos imperatoriaus Konstantino VII Purpurinio veikale De Administrando Imperio (Apie imperijos valdymą). Raškos valdovai, vadinami didžiaisiais županais, buvo priklausomi nuo Bulgarijos, nuo 11 a. pradžios – nuo Bizantijos. 11 a. pabaigoje Raškos žemės trumpam buvo prijungtos prie Zetos valstybės (dabar Juodkalnijoje). 12 a. antroje pusėje didysis županas Steponas Nemania išsivadavo iš Bizantijos valdžios ir suvienijo serbų žemes. Jo sūnus Steponas Pervovenčanas 1217 vainikuotas Raškos, Duklios, Terbunės, Dalmatijos ir Humo karaliumi. Raškos vardą pamažu pakeitė Serbijos vardas. 1346 valstybės valdovas vainikuotas Serbų, albanų, graikų ir bulgarų caru.
15–18 a. Raška vadintos Panonijos lygumos pietinės žemės, kuriose gyveno atsikėlėliai iš tikrosios Raškos. 16 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje tarnavo serbų samdiniai – vadinamieji racai.