rãšomoji kalbà, raštu perteikta kalba, vartojama minties raiškai, mokslo ir kultūros kūrybai, visuomenės bendravimui. Kiekviena brandi visuomenė stengiasi rašomąją kalbą puoselėti, norminti, turtinti, kad ji galėtų atlikti jai keliamus uždavinius. Rašomoji kalba yra lietuvių bendrinės kalbos rašytinė forma, skiriasi nuo sakytinės kalbos itin griežta struktūra, didesniu raiškos priemonių pastovumu, tikslumu ir apibrėžtumu, kuriuos lemia grafinis tų priemonių fiksavimas ir griežtesnė rašančiojo (negu kalbančiojo) savikontrolė. Lietuvių rašomoji kalba pradėjo formuotis 16 a., nors rankraštinių tekstų buvo sukurta ir anksčiau. Bendrinė lietuvių rašomoji kalba susiklostė pietinių vakarų aukštaičių tarmės pagrindu; jos gramatinę sandarą, žodyną, frazeologiją papildė ir kitų tarmių elementai.
L: J. Palionis Lietuvių rašomosios kalbos istorija Vilnius 1995.
905