rãštas, kalbos žymėjimo tam tikrais ženklais – rašmenimis – būdas, leidžiantis išsaugoti, perteikti ir paskleisti kalbinę informaciją. Pagal kalbos perteikimo ženklais būdą dažniausiai skiriamos tokios rašto sistemos: piktografinis raštas, ideografinis raštas, fonografinis raštas. Seniausia rašto sistema yra piktografija – minties perteikimas piešiniais. Piktografinis raštas buvo vartojamas jau neolite, 21 a. dar vartojamas reklamose, prekių ir kelio ženkluose. Ideografinio rašto ženklai reiškia visą sąvoką, toks raštas labai patogus nutolusių tarmių turinčioms kalboms – ideogramos nerodo žodžių tarimo, todėl jas gali skaityti skirtingomis tarmėmis kalbantys žmonės. Žinomiausi ideografiniai raštai yra senovės egiptiečių, Mesopotamijos tautų (šumerų, elamitų), kinų; 21 a. įvairiose kalbose (ir lietuvių kalboje) vartojamas skaičiams, matematikos simboliams ir kitkam žymėti (pvz., § reiškia paragrafą, = – lygybę, ? – klaustuką). Labiausiai paplitusi rašto sistema yra fonografija – žodžio sudėtinių elementų (skiemenų, fonemų ar garsų) žymėjimas tam tikrais rašmenimis. Fonografinis raštas leidžia perteikti konkrečios kalbos struktūrą. Fonografijos atmainos yra skiemeninis raštas, arba silabinis (kiekvienas rašmuo žymi tam tikrą skiemenį), ir garsinis raštas, arba foneminis (kiekvienas rašmuo žymi tam tikrą fonemą ar garsą). Skiemeninis raštas buvo vartojamas šumerų, babiloniečių, asirų, hetitų, senovės indų; 21 a. būdingas Indijos ir Pietryčių Azijos kalboms (pvz., japonų kalboje keičiant skiemenų turinį prie skiemenų pridedami fonetiniai priedai; plg. lietuvių kalbos 1‑as, 2‑as ir panašiai). Garsinį, arba foneminį raštą, pirmieji pradėjo vartoti finikiečiai, vėliau įtvirtino graikai ir šiek tiek pakeista forma išplatino romėnai ir jų lotyniškais rašmenis perėmusios Europos kitos tautos; 21 a. šis raštas yra vyraujantis. Kai kurių slavų kalbų (baltarusių, ukrainiečių, rusų, bulgarų, serbų) garsinis raštas išsirutuliojo iš graikų kalbos raidyno. Lietuvių kalbos garsinis raštas yra pagrįstas lotyniškų rašmenų abėcėle.
L: J. Palionis Kalbos mokslo pradmenys Vilnius 1985.
905