raštingùmas, žmogaus gebėjimas skaityti ir rašyti. Vienas svarbiausių kultūros, žmogiškojo kapitalo rodiklių, nes raštingi žmonės pigiau ir greičiau įgyja dalykinių įgūdžių, turi geresnį socialinį ir ekonominį statusą, galimybę siekti aukštojo mokslo, geresnes karjeros ir sveikatos perspektyvas.
Raštingumas pasaulyje
Raštingumo turinys įvairiais ekonomikos ir politikos raidos etapais skiriasi (pvz., Trečiojo pasaulio šalyse raštingais laikomi mokantys skaityti, išsivysčiusiose – mokantys skaityti ir rašyti). UNESCO generalinė konferencija 1958 rekomendavo per gyventojų surašymą raštingais laikyti mokančius skaityti, suvokti tekstą ir galinčius parašyti rašinį iš kasdienio gyvenimo. 1998 Jungtinių Tautų duomenimis, raštingi buvo 80 % pasaulio gyventojų (jie gebėjo perskaityti ir parašyti paprastą sakinį). Ypač žemas raštingumas yra kai kuriose arabų šalyse, Pietų ir Vidurinėje Azijoje bei Užsachario Afrikoje (daug kur Afrikoje raštingumas siejamas su kolonializmu). 2007 pasaulyje raštingų 15 metų ir vyresnių žmonių buvo 82 % (vyrų – 87 %, moterų – 77 %), iš 785 milijonai neraštingų žmonių daugiau kaip 2/3 buvo Bangladeše, Egipte, Etiopijoje, Indijoje, Indonezijoje, Kinijoje, Nigerijoje ir Pakistane. Nuo 20 amžiaus pabaigos dauguma išsivysčiusių valstybių neberenka informacijos apie gyventojų raštingumą, apie 99 % jų gyventojų yra raštingi. UNESCO duomenimis, 2011 neraštingų pasaulyje buvo daugiau kaip 790 mln. žmonių.
1966 UNESCO rugsėjo 8 d. paskelbė Tarptautine raštingumo diena.
Istorija
Raštingumo ištakos siejamos su rašto ir abėcėlės atsiradimu. Senovės šalyse raštingumas buvo tik turtingųjų ir išrinktųjų privilegija. Viduramžiais dauguma didikų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Plėtojantis tarpvalstybiniams ryšiams prireikė raštingų pareigūnų – raštininkų. Susirašinėjimui tuo laikotarpiu daugiausia vartota lotynų kalba, dėl to raštininkai galėjo tarnauti bet kurios valstybės valdžios įstaigoje. Plėtojantis miestams, prekybai ir pramonei daugėjo ir raštingųjų. 19 amžiuje buvo siekiama panaikinti neraštingumą. Daugelyje Europos valstybių pradėtos švietimo reformos, įvestas privalomas pradinis mokslas visiems vaikams. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje Europoje (išskyrus Pirėnų pusiasalį ir Italiją) pasiektas labai aukštas raštingumo lygis, pvz., 1886 Estijoje buvo tik 2 % neraštingų gyventojų. Pietų Indijos Keralos valstijoje 1948 įvykdžius švietimo reformą, 20 amžiaus 7 dešimtmetyje, kai mokytos merginos pradėjo kurti šeimas, labai sumažėjo moterų ir vaikų mirtingumas, nors, pasak kai kurių tyrėjų, tai yra daugiau ėjimo į mokyklą, o ne raštingumo privalumas.
Raštingumas Lietuvoje
Lietuvoje raštingumas ėmė plisti nuo krikščionybės įvedimo, ypač evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų ir katalikų bažnyčioms skatinant steigti mokyklas. 1774 įsteigta Edukacinė komisija paspartino mokyklų steigimą. 19 antroje pusėje, Rusijos valdymo metais, nebuvo mokyklų lietuvių dėstomąja kalba, uždrausta lietuviška spauda. Lietuviškų mokyklų kūrimu rūpinosi kultūros veikėjai. M. Valančius parengė lietuviškos vidurinės mokyklos projektą (1865 carinė valdžia jį atmetė), jo iniciatyva imta rūpintis ir suaugusiųjų raštingumu. Kai kuriose Žemaitijos vietovėse mokančių skaityti vyresnių nei 10 metų 1852 buvo apie 25 %, 1853 – 30 %. Lietuviai valstiečiai priešinosi Rusijos valdžios vertimo į stačiatikybę politikai ir rusifikacijai, dažnai neleisdavo savo vaikų į valdines mokyklas. Vaikus daugiausia mokė patys tėvai arba steigdavo slaptąsias mokyklas, kuriose jų pačių samdomi mokytojai daraktoriai mokė gimtąja kalba. 1897 gyventojų surašymo duomenimis, valdinėse mokyklose mokėsi tik 6,9 % mokyklinio amžiaus vaikų, o mokančių skaityti 9–49 metų žmonių buvo 54,2 % (Rusijos imperijoje tik 19 % vyresnių kaip 9 m. žmonių mokėjo skaityti). Po Pirmojo pasaulinio karo ir po Lietuvos valstybės atkūrimo buvo rengiami kursai beraščiams ir mažaraščiams, padaugėjo mokinių mokyklose. Iki 1939 raštingų gyventojų padaugėjo iki 92 % (didžiąją dalį neraštingų sudarė vyresnio amžiaus gyventojai).