rašyba

rašýba, ortogrãfija (orto… + gr. graphō – rašau), kalbos ženklų – garsų, jų junginių, žodžių – perteikimo grafiniais ženklais sistema; siauresne prasme – raidžių rašymo taisyklės, privalomos visiems tos kalbos vartotojams. Rašyba gali būti fonetinė (fonologinė), morfologinė (morfonologinė, etimologinė), tradicinė (istorinė) ir simbolinė. Pagal fonologinį rašybos būdą įvairios fonemos, arba garsai, žymima nevienodais grafiniais ženklais, t. y. rašoma taip, kaip tariama (plg. lot. scribo ‘rašau’ ir scripsi ‘esu parašęs’). Morfologiniu principu tos pãčios žodžių morfemos užrašomos tais pačiais ženklais – morfema rašoma taip, kaip ji tariama prieš balsį (pvz., lenk. przedimek ‘artikelis’ ir przedtem ‘anksčiau’, nors tariama [pšettem]). Tradicinė rašyba remiasi senomis tradicijomis (pvz., pranc. beaucoup ‘daug’, nors tariama [bokū]; tokia rašyba vyrauja anglų kalboje). Remiantis simboliniu rašybos būdu nevienodai rašomos homoformos – semantiškai skirtingų žodžių vienodai tariamos kaitybos formos (pvz., pranc. ou ‘arba’ ir où ‘kur’).

Lietuvių kalbos rašyba

Lietuvių kalbos rašyba pradėta kurti 16 amžiuje. Iš pradžių (16–17 a.) buvo linkstama į morfologinę rašybą, vėliau daugiau laikytasi fonetinės. Didelę reikšmę rašybai susidaryti turėjo A. Schleicherio, F. Kuršaičio, A. Baranausko, K. Jauniaus gramatikos.

Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos rašyba įsitvirtino 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje. Jai pagrindus padėjo J. Jablonskio ir K. Būgos darbai. Ši rašyba užfiksuota J. Jablonskio knygoje Lietuvių kalbos gramatika (1919, papildytas leidimas 1922). 1929–33 nesėkmingai bandyta rašybą reformuoti: atsisakyti tradicinių elementų (pvz., nosinių raidžių), suvienodinti ilgųjų balsių žymėjimą, nuosekliau išlaikyti morfologinį principą.

Nedidelių rašybos pakeitimų padaryta 1976: įvestas žodžių bjaurus, pjauti, spjauti rašymas su j (pagal tarimą), susisteminta dviskiemenių veiksmažodžių būsimojo laiko 3 asmens formų rašymas su ilgaisiais arba trumpaisiais y, i, ū, u, sudėtinių pavadinimų rašyba didžiosiomis ar mažosiomis raidėmis, brūkšnelio rašymas, žodžių rašymas kartu ir atskirai. Rašybos pakeitimai aprobuoti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo (Lietuvių kalbos komisija).

Bendrinės kalbos rašyba grindžiama dviem pagrindiniais principais: fonetiniu (fonologiniu) ir morfologiniu (arba morfonologiniu). Kai kada remiamasi tradiciniu (istoriniu) ir simboliniu principais. Todėl lietuvių kalbos rašyba nėra sudėtinga, palyginti su tų kalbų, kuriose plačiai taikomas tradicinis principas (pvz., anglų kalbos rašyba).

Bendrinėje kalboje fonetiniu principu daugiausia grindžiama ilgųjų ir trumpųjų balsių rašymas. Vartojami tam tikri ženklai žymėti ilgiesiems ir trumpiesiems balsiams i, y, u, ū, kurie kaitaliojasi tų pačių žodžių formose (pvz., veiksmažodžių šaknyse: lýti, lỹja, ljo, pũsti, pùčia, pũtė; vardažodžių galūnėse: trỹs – trs, gardùs – gárdūs) arba tą pačią šakninę morfemą turinčiuose žodžiuose (pvz., pasùkti – pósūkis, brsti – bryd). Neretai tais ženklais žymimi ilgieji ir trumpieji balsiai skiria žodžių reikšmes (pvz., lpa ‘burnos angos kraštas’ ir lùpa ‘muša’; lýnas ‘žuvis’ ir lnas ‘augalas’), priesagas: ‑imas ir ‑ymas, ‑ilis ir ‑ylis, ‑ilas ir ‑ylas, ‑(i)ukas ir ‑(i)ūkas (plg. kláusimas < kláusti, klaũsymas < klausýti). Ilgiesiems ir trumpiesiems kirčiuotiems balsiams a, e atviruose skiemenyse žymėti tam tikrų raidžių nėra, prireikus jų ilgumas ar trumpumas gali būti žymimas kirčio ir priegaidės ženklais (pvz., mãno, màno, nèšti, nẽša, sèkti, sẽka). Balsiai o, ė lietuviškos kilmės žodžiuose visada ilgi.

Morfologinio principo laikomasi tik rašant priebalsius (tarmėse daug įvairiau). Pvz., rašoma sèkti, jei sẽka; sègti, jei sẽga, t. y. jei stipriojoje pozicijoje (prieš balsį) yra k, rašoma k, jei – g, rašoma g. Lietuvių kalbos rašyba yra saikingai morfologinė: pvz., morfologiškai reiktų rašyti nešsiu, bet laikantis fonetinių principų rašoma nešiu; vietoj segk, rašoma sek. Remiantis morfologiniu principu rašomi priešdėliai iš‑, už‑ sandūroje su atitinkamu ar panašiu šaknies priebalsiu. Priešdėlio priebalsis visada rašomas, nors ne visada tariamas: iššóko [išóko], užšãlo [ušãlo]). Morfologiškai rašoma žodžių galūnių a, kuri po minkštųjų priebalsių tariama kaip e (pvz., keliàs gilès [kelès gilès], giliàs upès [gilès upès]).

Remiantis tradiciniu (istoriniu) rašybos principu nosinėmis raidėmis ą, ę, į, ų žymimi ilgieji balsiai, kilę iš dvigarsių: ą < an, ę < en, į < in, ų < un. Kai kurių balsių ilgumas žymimas dvejopai: y, į, ū, ų. Nosinėmis raidėmis ą, ę žymimi tik iš dvigarsių kilę ilgieji balsiai. Nosinės raidės dažniausiai rašomos galūnėse, rečiau šaknyse (nosiniai balsiai). Tradiciniu principu pagrįstas minkštųjų priebalsių žymėjimas raide i (pvz., miaũkti, kiùrti), j rašymas žodžio pradžioje (pvz., jiẽ, Jiẽznas) arba nerašymas (pvz., Ievà, ieškóti). Simboliniu principu pagrįstas didžiųjų raidžių rašymas (plg. vardus Ẽglė, Rasà ir bendrinius žodžius ẽglė, rasà).

L: Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba Vilnius ²1992; J. Palionis Lietuvių rašomosios kalbos istorija Vilnius 1995; Lietuvių kalbos komisijos nutarimai 1977–1998 Vilnius 1998; Mokomasis lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodynas / sud. P. Kniūkšta, A. Lyberis Kaunas 2009.

905