ratai

vežimo ratas

rãtai, tekniai, pagrindinės vežimų dalys. Naudojami maždaug nuo ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų (Mesopotamija, Juodosios jūros regionas). Ratų prototipai – gerokai anksčiau pradėti naudoti mediniai ritiniai (rąstai), dedami po sunkiu velkamu arba stumiamu kroviniu. Pirmieji ratai (vaizduojami šumerų reljefuose apie 2600 pr. Kr.) – ant ašies užmauti ištisiniai mediniai diskai sukdavosi kartu su ašimi: Europoje ratų liekanų rasta tyrinėjant virvelinės keramikos kultūros gyvenvietes prie Ciuricho (2000 pr. Kr.), ankstyvojo akmens amžiaus paminklus. Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų ratai Mesopotamijoje, apie 1600 pr. Kr. kovos vežimų lengvi ratai Egipte buvo daromi su stipinais, stebulėmis ir lenktais mediniais ratlankiais. Bronzos amžiuje (14–5 a. pr. Kr.) Europoje plito iš bronzos lieti keturių aštuonių stipinų ratai, vėliau – mediniai ratai su geležimi apkaustytu ratlankiu. Nuo 4 a. pr. Kr. Kinijoje, nuo 15–16 a. Europoje ratų stipinai į ratlankį ir stebulę statomi šiek tiek įžambiai. Ratų ratlankiai iš pradžių daryti lenktiniai (sulenkiami iš vieno medžio gabalo), vėliau – sudurtiniai (iš kelių gabalų). Ištaigingesnių fajetonų, lineikų ratai būdavo drožinėjami, dažomi, karietų – auksuojami. Kai kurių tautų kultūroje ratas tapo judėjimo (pvz., saulės), žmogaus gyvenimo arba pasaulio simboliu.

LIETUVOJE račiai ratus darė su mediniais lenktiniais arba sudurtiniais (keturių, penkių, aštuonių gabalų) ratlankiais (tekinlankiais). Sudurtinių ratlankių dalys viena su kita sujungiamos ąžuoliniais arba beržiniais kaištukais. Lenktiniai ratlankiai labiau paplitę Aukštaitijoje, Dzūkijoje, sudurtiniai – Suvalkijoje, Žemaitijoje (19 a. antroje pusėje ir net pabaigoje čia naudoti ir lenktiniai ratlankiai). 16 a. šaltiniuose minima, kad valstiečių vežimų ratai buvo padaryti iš medžio vientiso gabalo. 19 a. antroje pusėje valstiečiai naudojo ir lenktinius, ir sudurtinius penkių šešių gabalų (į vieną kalami du stipinai) ratlankius. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Vakarų ir Pietvakarių Lietuvos valstiečių ratų ratlankiai dažniausiai buvo sudurtiniai (retai turguje pirkti lenktiniai), Rytų Lietuvoje – lenktiniai ir tik 20 a. 4 dešimtmetyje kai kur sudurtiniai. Nuo 6 dešimtmečio sudurtiniai daugiausia iš 5–6, nuo 8 dešimtmečio iš 8–10 ąžuolo, beržo, uosio gabalų daromi ratlankiai paplito visoje Lietuvoje (imta naudoti fabrikinės gamybos ratai). Nuo 19 a, pabaigos iki šiol ratlankiai daromi 4–6 × 4–6 cm storio (arčiau pajūrio jie buvo daromi platesni – 7–8 cm, kai kur net 10 cm pločio). Didžiausi ratai (nelygu vežimo dydis, priekiniai ratai iki 90–97, užpakaliniai – iki 104–108 cm skersmens) daryti Klaipėdos krašte ir Suvalkijoje (priekiniai 70–80, užpakaliniai – 80–100 cm skersmens). Žemaitijoje užpakaliniai ratai 80–90, priekiniai – 70–80 cm skersmens. Mažiausi ratai Rytų ir Šiaurės Lietuvoje – užpakaliniai 80 cm, priekiniai – iki 70 cm skersmens. Medinašių vežimų stebulės būdavo šiek tiek ilgesnės ir storesnės negu geležinašių. 17 a. pabaigoje (pirmiausia Mažojoje Lietuvoje) ratus pradėta kaustyti geležimi: į stebulės vidų iš abiejų pusių įkalami apie 5 cm pločio geležiniai žiedai. Nuo 19 a. antros pusės ratlankiai kalvėse aptraukiami įvairaus storio geležies juostomis (tekinlankiais), stebulių galai kaustomi dviem platesniais 3–7 cm, vidurys prie stipinų iš abiejų pusių – siauresniais 1,5–3 cm pločio geležiniais lankeliais.

L: S. Bernotienė Valstiečių sausumos transporto priemonės XIX–XX a. / Iš lietuvių kultūros istorijos t. 1 Vilnius 1958; A. Vyšniauskaitė, J. Laniauskaitė Valstiečių linininkystė ir transportas / Iš lietuvių kultūros istorijos t. 9 Vilnius 1977.

ratas