ratinė

rãtinė, paširė, vežminė, pastatas, priestatas kinkomojo transporto priemonėms (karietoms, lineikoms, bričkoms, brikeliams, vežimams, rogėms ir kita), pakinktams laikyti.

Iki 18 amžiaus pabaigos Lietuvos dvaruose statytų medinių ratinių neišliko. 18 amžiaus pabaigoje–19 amžiuje erdvios ratinės (tilpdavo 6–8 ir daugiau vežimų) prie arklidžių arba kaip paskiri pastatai buvo mūrijamos dažniausiai iš akmenų, plytų. Kai kurios puoštos tam tikrais architektūros elementais. Iki 21 amžiaus pradžios ratinės išliko Baisogalos, Burbiškio (Radviliškio rajonas), Dūkšto (Ignalinos rajonas), Jašiūnų, Kairėnų (abu Vilniaus rajone), Kretingos Tiškevičių, Zyplių (Šakių rajonas) ir kitų dvarų sodybose, Raudondvario pilyje (čia ratinėje 1915–1938 veikė laikinieji maldos namai).

Jovšo Maušo ratinė Varniuose, viduje trys brikelės apie 1935, fotografas Kazmieras Bogumila; © Žemaičių muziejus Alka)

Zyplių dvaro vežiminė (2018)

Didelių ratinių miestuose turėjo didikai (pavyzdžiui, Oginskiai Vilniuje), pirkliai, kiti turtingi miestiečiai. 19 amžiuje nemažai mūrinių ratinių kartu su arklidėmis, daržinėmis, svirnais buvo pastatyta prie valstybinės reikšmės kelių (traktų) esančiose pašto arklių stotyse. Valstiečiai medines ratines dažniausiai statėsi prie klėčių (svirnų), tvartų. Jose laikydavo ne tik vežimus, roges, pakinktus, bet ir žemės dirbimo padargus, didesnius namų apyvokos daiktus. Būta nemažai stoginės tipo ratinių, dažniausiai pristatytų prie kurio nors ūkinio pastato.

2271