ratukinė lyra
ratùkinė lyrà, muzikos instrumentas – frikcinis chordofonas, mechanizuotos violos tipas.
Sandara
Medinis korpusas yra violos, kriaušės arba stačiakampio pavidalo, viršutinėje priekinės dekos dalyje įtaisyta dėžutė su mechanizmu ir klaviatūra bei galvutė su varžikliais. 1–3 melodinės stygos eina kiaurai dėžutę, joje klavišais valdomi tangentai sutrumpina stygų skambančią dalį ir pakeičia garso aukštį. Strykas – rankena sukamas medinis ratas, įtrintas kanifolija. Išgaunamas melodinių ir 1–4 burdoninių stygų garsas.
Istorija
ratukinė lyra (19 a. pabaiga)
10–13 a. Prancūzijos, Ispanijos ir Italijos bažnyčių medžio raižiniuose dažnai vaizduojami 2 žmonės, grojantys ratukine lyra; vadinta organistrumu (lot. organistrum < gr. organon – įrankis, instrumentas). Ratukinė lyra naudota bažnyčiose, vienuolynuose, mokyklose, menestrelių. 13 a. trubadūrai, truverai, žonglieriai ir kiti naudojo paprastesnę, vienam lyrininkui skirtą ratukinę lyrą. 14–15 a. įsigalėjus polifoniniam bažnytinės muzikos stiliui, ratukinė lyra tapo žemesniųjų klasių muzikos instrumentu. 17 a. pabaigoje ir 18 a., gerokai chromatizuota ir pritaikyta barokinei muzikai atlikti, ratukinė lyra atgijo Prancūzijos karaliaus rūmuose. Šiuo laikotarpiu buvo sukurta daug sonatų klavesinui ir dūdmaišiui arba ratukinei lyrai. 18 a.–19 a. pirmoje pusėje ratukinei lyrai muziką kūrė D. Scarlatti, vėliau W. A. Mozartas, G. Donizetti ir kiti.
Paplitimas
Ratukinė lyra buvo populiari daugelio Europos tautų liaudies muzikoje. Aptinkama netradicinių jų modifikacijų. Viena jų – ratukinė lyra su smuiko kakleliu ir be klaviatūros. Švedai nuo seno groja lyra su klaviatūra, bet be rato.
Lietuvoje 18 a.–20 a. pradžioje ratukine lyra dažniausiai grojo klajojantys akli muzikantai ir elgetos.
organistrumas
L: A. Baines Europen & American Musical Instruments New York 1966; J. Jenkins Eighteenth Century Musical Instruments: France and Britain London 1973; D. Munrow Instruments of the Middle Ages and Renaissance London 1976.
1860