raudà, daugelio tautų apeiginis dainuojamosios tautosakos žanras; kūrinys, kuriuo reiškiamas sielvartas. Raudos siejamos su esminiais žmogaus gyvenimo lūžio, virsmo momentais – vestuvėmis ir laidotuvėmis (laidotuvių arba mirusiųjų garbstymų raudų grupei priskiriamos ir atminų raudos). Skiriamos laidotuvių (dažniausiai), vestuvių (verkavimai), rekrutų (Rusija, Karelija), piemenų, padegėlių, pavargėlių ir kitos raudos. Laidotuvių raudų būta senovės Egipte, Babilone, senovės Graikijoje ir Romoje. Jose yra animizmo, protėvių kulto atgarsių, atsispindi buitis, pasaulėžiūra. Rauda daugiausia rečitatyvinės (deklamacinių turi juodkalniečiai, melizminių – suomiai), kompozicijos pagrindas – lyrinis monologas. Būdinga siauro diapazono melodika, laisva ritmika, periodiškas perėjimas į kūkčiojimą (arba jo imitaciją); yra ir daugiabalsių raudų (pvz., albanų). Raudose daug šūksnių, klausimų, pakartojimų ir nuraudojimų, dažnai pereinančių į juoką kaip gyvybės skatintoją. Raudojimas buvo griežtai reglamentuojamas laiko ir erdvės: raudama iš karto tik numirus, prie karsto, atėjus giminėms, užgiedojus giesmininkams, išnešant iš namų, nešant per slenkstį, keliu einant į kalną, prie duobės, nes tai yra vadinamosios ribinės (neapsaugotos) erdvės. Rauda turėjo atlikti konkrečias funkcijas: perduoti žinią artimiesiems, apsaugoti gyvuosius ir mirusiuosius, padėti mirusiajam persikelti anapus. Dažniausiai rauda moterys (kartais profesionalios raudotojos), kai kur – vyrai (Benine) arba vyrai ir moterys rauda kartu (Albanijoje). Kai kurių tautų raudos atliekamos šokant ir pritariant muzikos instrumentais (pvz., arabų – pritariant fleita). Raudama specifiniais balsais, labai garsiai, kad būtų kuo daugiau triukšmo, kuris atbaidytų piktąsias jėgas. Senovės Graikijoje mirusiųjų raudodavo profesionalios raudotojos ir artimieji. Raudoti, verkti žodžiais, žodeliauti, verkauti karelų, rusų, bulgarų, mordvių ir kitose tautose privalėjo mokėti visos senyvo amžiaus moterys.
L: M. Alexiou The Ritual Lament in Greek Tradition Cambridge 1974; G. Holst-Warhaft Dangerous Voices: Women’s Lament and Greek Literature London 1992; A. Nenola Ingrian Laments Helsinki 2002.
541