Raudonasis Kryžius

Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacijos emblema

Raudonàsis Krỹžius, Tarptautnis Raudónojo Krỹžiaus ir Raudónojo Pùsmėnulio judjimas (angl. International Red Cross and Red Crescent Movement), tarptautinė visuomeninė organizacija. Tikslas – kovoti su ligomis, rengti slaugytojus, organizuoti donorus, gyventojus mokyti sanitarijos ir higienos pradmenų, per karą padėti sergantiems ir sužeistiems kariams, padėti nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių (potvynių, žemės drebėjimų) žmonėms. Vienija apie 97 mln. savanorių, narių ir tarnautojų visame pasaulyje.

Struktūra

Sudaro kelios atskiros organizacijos, besilaikančios tų pačių tikslų, principų, simbolių, vyriausybinių organizacijų veiklos modelių. Pagrindinės organizacijos yra šios:

Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komitetas (angl. The International Committee of the Red Cross, ICRS; pranc. Comité International de la Croix-Rouge), tarptautinė nevyriausybinė organizacija. Įsteigta 1863. Būstinė Ženevoje. Pagrindinės komiteto užduotys: stebėti, kaip kariaujančios šalys laikosi Ženevos konvencijų; organizuoti sužeistųjų mūšio lauke slaugą ir priežiūrą; stebėti elgesį su karo belaisviais; padėti ieškant dingusių asmenų ginkluoto konflikto metu; organizuoti civilių gyventojų apsaugą ir globą; arbitruoti tarp kariaujančių šalių ginkluotame konflikte. Dirba apie 12 000 darbuotojų visame pasaulyje, apie 800 iš jų dirba jos būstinėje Ženevoje, 1200 emigrantų, iš kurių maždaug pusė yra delegatai, vadovaujantys jos tarptautinėms misijoms, kita pusė yra specialistai (gydytojai, agronomai, inžinieriai ar vertėjai); dar yra apie 10 000 vietoje dirbančių atskirų nacionalinių draugijų narių. Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komitetas 1917, 1944 ir 1963 gavo Nobelio taikos premiją.

Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto būstinė Ženevoje

Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacija (angl. The International Federation of Red Cross and Red Crescent Societies, IFRC) įkurta 1919. Koordinuoja bendradarbiavimą tarp nacionalinių Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų visame pasaulyje ir remia naujų nacionalinių draugijų steigimą šalyse, kuriose nėra oficialios draugijos. Federacija organizuoja ir vadovauja pagalbos misijoms po ekstremalių situacijų, pvz., stichinių nelaimių, žmogaus sukeltos nelaimių, epidemijų, masinių pabėgėlių antblūdžių ir kitų situacijų. Aukščiausias organas yra Generalinė asamblėja, kuri renkasi kas dvejus metus, joje dalyvauja visų nacionalinių draugijų atstovai. Generalinė asamblėja renka generalinį sekretorių. 1963 kartu su Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus komitetu gavo Nobelio taikos premiją.

Nacionalinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijos (angl. National Red Cross and Red Crescent Societies) veikia beveik kiekvienoje pasaulio šalyje. 192 draugijos yra pripažįstamos Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacijos ir yra visateisės jos narės. Kiekviena draugija šalies viduje susijusi su vietinėmis vyriausybėmis ir veikia pagal vietinius medicininės pagalbos teisės aktus. Priklausomai nuo šalies žmogiškųjų, techninių, finansinių ir organizacinių išteklių, daugelis nacionalinių draugijų savo šalyse imasi papildomų humanitarinių užduočių, pvz., kraujo donorystės organizavimo. Islamą išpažįstančiose šalyse veikia Raudonojo Pusmėnulio, Izraelyje – Raudonosios Dovydo žvaigždės, visose kitose pasaulio šalyse – Raudonojo Kryžiaus draugijos.

Tarptautinė konferencija ir nuotolinė komisija

Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio konferencija, vykstanti kartą per ketverius metus, yra aukščiausia judėjimo institucija. Ji renka delegacijas iš visų nacionalinių draugijų, t. p. iš Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto, Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacijos ir Ženevos konvencijas pasirašiusių valstybių. Nuotolinė komisija veikia kaip aukščiausia institucija ir prižiūri konferencijos nutarimų įgyvendinimą ir jų laikymąsi. Komisija koordinuoja Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacijos bendradarbiavimą. Sudaro du atstovai iš Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto (įskaitant jos prezidentą), du iš Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacijos (įskaitant jos prezidentą) ir penki asmenys, išrinkti Tarptautinės konferencijos. Nuotolinė komisija renkasi vidutiniškai kas šešis mėnesius. Kas dvejus metus per Tarptautinės federacijos Generalinės asamblėjos konferencijas vyksta Raudonojo Kryžiaus delegatų tarybos suvažiavimas. Įgaliotųjų taryba planuoja ir koordinuoja bendrą Raudonojo Kryžiaus veiklą.

Istorija

Raudonasis Kryžius įkurtas 1863 Ženevoje (viena pirmųjų tarptautinių organizacijų, veikiančių iki šiol) J. H. Dunant’o iniciatyva – siekta padėti karo mūšių aukoms, palengvinti gyvnimo sąlygas nukentėjusiesiems nuo karo, stichinių nelaimių žmonėms. Ženevos visuomenės gerovės draugija padėjo įkurti Tarptautinį sužeistųjų pagalbos komitetą. 1875 ši organizacija tapo Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus komitetu. Nuo to laiko organizacijos savanoriai dirbo įvairiose pasaulio vietose, siekdami suteikti žmonėms maisto, medicinos ir kitų būtinų priemonių. 1864 08 22 Ženevos konvencija įpareigojo ją pasirašiusias vyriausybes rūpintis sužeistaisiais per karą – priešais ar draugais. Vėliau ši konvencija buvo peržiūrėta ir priimtos naujos konvencijos, kuriomis siekiama apsaugoti karo veiksmų jūroje aukas (1907), karo belaisvius (1929) ir civilius karo metu (1949).

J. H. Dunantʼas – Raudonojo Kryžiaus įkūrėjas

1965 per tarptautinę konferenciją Vienoje buvo priimti 7 principai, kurių turi laikytis visos organizacijos narės: humaniškumas, objektyvumas, nešališkumas, nepriklausomybė, savanorystė, vienybė ir universalumas. 1919 buvo įkurtas Lietuvos Raudonasis Kryžius.

Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto herbas

Raudonoji Dovydo žvaigždė

naudojamos 3 emblemos: Raudonasis Kryžius, Raudonasis Pusmėnulis, Raudonasis Krištolas

2534