raudonàsis teròras, baudžiamųjų priemonių, 1917–22 organizuotų ir vykdytų bolševikų valstybės vardu prieš Sovietų Rusijos bei užsienio piliečius siekiant išlaikyti ir įtvirtinti savo valdžią, visuma.
Priežastys ir prielaidos
Teroro laikotarpio būtinumas neva kuriant naują visuomenę ideologiškai grindžiamas K. Marxo ir V. Lenino raštuose. Tai buvo objektyvi 1917 Spalio perversmo ir netrukus kilusio Rusijos pilietinio karo pasekmė, ideologiškai grįsta proletariato diktatūros koncepcija, kuri tapo patogia represijų prieš visus be išimties socialinius sluoksnius priedanga: teroro akcijos bolševikų propagandos visuomet būdavo pateikiamos kaip masių iniciatyva, nukreipta prieš išnaudotojų klasę. Kitaip nei vadinamasis baltasis teroras, raudonasis prasidėjo anksčiau, buvo pačios valstybės teoriškai pagrįstas, oficialiai skelbtas ir atvirai bei sistemingai vykdytas, todėl gerokai pranoko baltąjį terorą aukų skaičiumi.
1918–19 formavosi bolševikų valdžios kursas, gavęs karinio komunizmo pavadinimą. Jį sukūrė ypatingos ano meto sąlygos Rusijoje: suirutė, badas, ginkluota kova, komunistų manipuliuojamai skleista utopija apie rinkos ir piniginių santykių išnykimą po proletarų revoliucijos pergalės. Tai suardė vidaus rinką, lėmė griežtą centralizaciją, valstybinio biurokratinio aparato augimą, karo metodų taikymą administruojant pramonę, ūkį bei reguliuojant šalies vidaus gyvenimą. Pagrindiniais tos politikos elementais tapo centralizuotas maisto atsargų nusavinimas, visos pramonės nacionalizavimas (nacionalizacija), visuotinė karo prievolė ir darbo militarizavimas.
Pradinis etapas
Formaliai mirties bausmė buvo panaikinta Rusijos tarybų antrajame suvažiavime 1917 10 28, tačiau teroro akcijų, savavališkų neva teismų imtasi jau iškart po Žiemos rūmų šturmo – buvo žudomi nuverstai A. Kerenskio vyriausybei artimi asmenys, aukšti pareigūnai, naujai valdžiai paklusti atsisakę karininkai. Didžiųjų šalies miestų, pirmiausia Petrogrado ir Maskvos, tarnautojai masiškai nepripažino naujos valdžios ir atsisakydavo vykti į tarnybą, todėl sostinių viešą gyvenimą ištiko paralyžius, galintis peraugti į visos šalies streiką. Nemažai gyventojų pasitraukė prie Dono, ten papildė baltųjų kariuomenę (Baltoji gvardija). Tai tapo pretekstu kurti organizuotą išimtinius įgaliojimus turinčią terorui skirtą centralizuotą struktūrą.
1917 12 07 bolševikai įsteigė specialų aparatą sukilimams ir kitoms pasipriešinimo sovietų valdžiai formoms malšinti – Rusijos ypatingąją komisiją kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu (ČK), vadovaujamą F. Dzierżyńskio. Ši nauja struktūra perėmė bei išplėtė visos valstybės mastu dar 1917 10 25 sudaryto Petrogrado karinio revoliucinio komiteto funkcijas. Valdžia skyrė didelį dėmesį vadinamųjų čekistų kadrams parinkti. Daugiau kaip 50 % visų čekistų buvo bolševikai. Tarp čekistų buvo kriminalinių nusikaltėlių, psichiškai nesveikų, amoralių asmenų, kurie naudojosi neribota valdžia. Ypatingosios komisijos galėjo nepaisyti įstatymų, jų veikla priklausė tik nuo vadovaujančių asmenų valios.
F. Dzierżyńskis (sėdi viduryje) su čekistais (1922); trečias iš kairės stovi G. Jagoda, antras iš kairės sėdi J. Petersas, ketvirtas iš dešinės – V. Menžinskis
Jau 1918 pirmoje pusėje veikė 40 gubernijų Ypatingųjų komisijų, jos sudarytos t. p. kariuomenėje, transporte, pasienyje. Ypatingųjų komisijų veiklos formas ir metodus (teroras, įkaitų ėmimas, provokacijos, nuosavybės konfiskavimas, koncentracijos stovyklos, agentų įterpimas ir kita) nurodė pats V. Leninas.
Organizuoto čekistų teroro pradžia laikomas kadetų vadovų Fiodoro Kokoškino ir Andrejaus Šingariovo nužudymas Steigiamojo susirinkimo išvakarėse, 1918 01 20. Steigiamasis seimas bolševikų buvo paleistas, nedidelė protestavusiųjų demonstracija sušaudyta (žuvo 20 žm.). 1918 01 paleistos ir miestų dūmos; miesto gyventojų aprūpinimas maistu nutrūko – žlugo šalies vidaus rinka, užtikrinanti ekonomiškai naudingus mainus tarp miesto ir kaimo (valstietis negalėjo mainais už savo produkciją gauti jam reikalingų technologijų). Bolševikams sudarius Bresto taiką (1918 03 03), Rusijos gamyklos neteko karinių užsakymų, tūkstančiai darbininkų buvo atleisti iš darbo, baigėsi jiems skirtos maisto atsargos; tai sukėlė masinius streikus. Nuo 1918 05 09, kai buvo sušaudytas Kolpino gamyklos streikas, darbininkų streikai buvo kriminalizuoti ir malšinami šaudant. Teroro objektu buvo ir valstietija, atsisakanti neatlygintinai tiekti valdžiai savo maisto atsargas; streikuojantys tarnautojai ir darbininkai prilyginti anarchistams.
1918 02 21 čekistai Liaudies komisarų tarybos dekretu Socialistinė tėvynė pavojuje gavo ypatingų įgaliojimų ir teisę be teismo taikyti aukščiausią bausmę (sušaudymą vietoje), ji buvo patvirtinta 1918 06 13. Nuo tada mirties bausmę galėjo skirti revoliuciniai tribunolai. Šalį apėmė čekistų egzekucijų banga, 1918 pirmoje pusėje sušaudyta po kelis šimtus asmenų per mėnesį. Sparčiai daugėjo ir čekistų. 1918 05 13 pradėjo veikti sukarinti maisto tiekimo būriai, kaimuose vykdantys maisto rekvizicijas. Tuo pačiu metu susidorota su opozicinėmis partijomis bei jų spauda. 1918 06 14 iš Rusijos vykdomojo komiteto pašalinti daugumą sudarę eserai ir menševikai. Šie valdžios veiksmai sukėlė gyventojų pasipriešinimą, kuris įgijo partizaninio karo pobūdį. 1918 07–08 įvyko apie 110 valstiečių maištų; šis pasipriešinimas tęsėsi daugiau kaip trejus metus. Bolševikų vykdytos represijos lėmė 1921–22 metų badą ir baigėsi tik įvedus Naująją ekonominę politiką (NEP). Malšinti ir darbininkų streikai Centrinėje Rusijoje, Urale ir kitur. Petrograde 1918 05–06 numalšinta apie 70 metalurgų streikų, uždarytos gamyklos. 1918 06 20 eserams nužudžius V. Volodarskį, suimta apie 800 darbininkų lyderių, šie atsakė masiniu streiku. V. Leninas tai suskubo pateikti kaip darbininkų norą atkeršyti eserams už V. Volodarskio nužudymą, taip pateisindamas būsimas bolševikų teroro akcijas.
Pakilimo laikotarpis
Teroras pasiekė aukščiausią tašką 1918 08–10. Tų metų vasarą bolševikų kontroliuojamoje Rusijos teritorijoje įvyko apie 150 įvairių spontaniškų maištų ar sukilimų – buvo atsisakoma teikti produktus ir stoti į Raudonąją armiją. Tik nedaugelis akcijų buvo iš anksto suplanuotos menševikų ir eserų (B. Savinkovo ir kitų). Nuo 1918 vasaros bolševikai taikė naujas teroro formas – įkaitų ėmimą (nuo pat pradžių įkaitai traktuoti kaip galimų derybų su priešu objektas) ir koncentracijos stovyklas (lageriai). Buvo paskelbta, kad bolševikų vado nužudymas ar rekvizicijos plano neįvykdymas kainuos 25 įkaitų, atrinktų kiekvienoje apskrityje iš labiausiai pasiturinčių, miestuose – iš politiškai nepatikimų asmenų, gyvybę. Jie būdavo uždaromi koncentracijos stovyklose ir bolševikų sprendimu be asmeninės kaltės ir teismo galėjo būti nužudomi.
Represijos plačiai taikytos karo su baltųjų pajėgomis pafrontės zonoje prieš ką tik užimtų miestų ir kaimų gyventojus. 1918 02 08 Michailo Muravjovo kariuomenei užėmus Kijevą, sušaudyta apie 2000 asmenų, tarp jų – nemažai nepilnamečių. Bolševikams 1918 07 21 užėmus Jaroslavlį, tuoj pat sušaudyta 57 asmenys, vėliau – dar 350. Užėmus Archangelską ir Astrachanę, likviduota didžioji šių miestų gyventojų dalis. 1918 07 16–17 Jekaterinburge, motyvuojant artėjančia baltųjų kariuomene, sušaudytas Nikolajus II su šeima. Prisidengiant tuo pačiu pretekstu 1918 07 18 Alapajeve (140 km nuo Jekaterinburgo) nužudyti kiti dinastijos atstovai – didieji kunigaikščiai. Keturi didieji kunigaikščiai, per raudonąjį terorą paimti įkaitais ir iki 1919 01 24 ar 29 laikyti Peterburge Michailovo pilyje, vėliau sušaudyti atsakant į komunistų R. Luxemburg ir K. Libknechto nužudymą Vokietijoje. Nuo 1918 07 mirties bausmės taikytos ir dvasininkams – vienuoliams, šventikams; jie tapdavo čekistų ar subolševikintų tarybų įkaitais.
propagandinis plakatas su užrašu Mirtis buržuazijai ir jos pakalikams. Tegyvuoja raudonasis teroras per M. Urickio laidotuves (Petrogradas, 1918 09 02)
Užsienio piliečio statusas irgi neapsaugodavo nuo teroro akcijų. 1918 08 30 įvykus dviems garsiems pasikėsinimams (nužudytas Petrogrado čekistų vadovas Moisejus Urickis, sunkiai sužeistas V. Leninas) bolševikai teroro politiką įteisino atskiru 1918 09 05 dekretu Dėl raudonojo teroro, kuris suteikė čekistams de facto absoliučią valdžią suimant bei žudant šalies piliečius. Šių 1918 09–10 represijų mastui neprilygsta joks kitas pilietinio karo ar ankstesnės Rusijos istorijos laikotarpis. Jau 1918 08 31 čekistai Petrograde įtardami diplomatus kontrrevoliucine veikla užėmė Didžiosios Britanijos ambasadą; 1918 09 suimta 613 įvairių šalių (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Lenkijos, Lietuvos, Sakartvelo, Ukrainos ir kitų) diplomatų, iš viso daugiau kaip tūkstantis įkaitų; tik šių šalių ryžtingi veiksmai, dalyvaujant Jungtinėms Amerikos Valstijoms, privertė po kelių savaičių juos paleisti.
1918 09–10 čekistų aukų (Rusijos imperijos karininkų, pareigūnų, politinių priešininkų, paprastų miestiečių, valstiečių) buvo apie 15 000. Masinės egzekucijos kankinant vyko Petrograde (apie 800 žm.), Kronštate, Maskvoje (sušaudyta apie 90 buvusių aukštų pareigūnų), Žemutiniame Naugarde (daugiau kaip 300 žm.) ir kitur. 1918 rudenį mirtimi nubaustas kas trečias įkaitas. Pirmos bolševikų baudžiamosios akcijos Kryme datuojamos 1917 pabaiga–1918 pradžia, jos buvo nukreiptos prieš Juodosios jūros laivyno karininkus. Pažymėtinas 46 karininkų paskandinimas, vėliau dar 300 asmenų sušaudymas Eupatorijoje, 200 karininkų – Jaltoje; Sevastopolyje 1918 02 21–24 nužudyta apie 700 karininkų, iš viso 1917 01–1918 03 Kryme nužudyta apie 4000 asmenų. Šiuo pirmuoju laikotarpiu Kryme terorą vykdė subolševikinti jūreiviai ir miestų liumpenas.
1918 10 teroro akcijų kiek sumažėjo, bolševikų partijos (Rusijos komunistų partija (bolševikų)) vadovai jautėsi pasiekę savo tikslų, bet baiminosi pačios čekistų organizacijos stiprėjimo (per nelegalią F. Dzierżyńskio kelionę į Šveicariją pas šeimą 1918 10 25 partijos Centro komitete vyko naujo Ypatingosios komisijos statuto svarstymas, pripažintas žalingas sadistų ir kriminalinių nusikaltėlių veikimas baudžiamojoje sistemoje). 1918 11 06 VI tarybų suvažiavimo paskelbta amnestija faktiškai nutraukė 1918 09 05 dekreto galiojimą, tačiau kiek mažesniu mastu represijos tęsėsi ir toliau. Sušaudymo atvejų šios ir kitų amnestijų išvakarėse daugėjo – čekistai skubėjo iki amnestijos susidoroti su savo aukomis.
1919–1920 metai
1919 pradžioje buvo pertvarkyti kariniai čekistų daliniai, sudarantys vidaus apsaugos kariuomenę. Ji buvo atsakinga už koncentracijos stovyklų priežiūrą ir sukilimų malšinimą. 1918 pabaigoje–1919 pradžioje generolas P. Krasnovas keliskart nesėkmingai mėgino paimti Caricyną, svarbų grūdų tranzito punktą. Jo kariuomenės pagrindą sudarantys kazokai ir tapo naujų masinių represijų objektu. Tūkstančiai Dono kazokų ir jų šeimų buvo nužudyti ar ištremti į centrinę Rusijos dalį neatsižvelgiant į jų dalyvavimą (arba ne) baltųjų kariuomenėje.
1919 pradžioje panaikinus apskričių Ypatingąsias komisijas, teroro mastai centrinėse šalies srityse kiek sumažėjo – siekta dalį buvusių karininkų pritraukti į Raudonąją armiją. Tačiau teroras persimetė į šalies pakraščius, kur vyko kova su baltųjų pajėgomis, pirmiausia į Ukrainą; miestus užimant ar, priešingai, atsitraukiant, vykdytos represijos prieš vietos gyventojus neatsižvelgiant į jų kaltę, amžių, tautybę, lytį ar profesiją, didžiausią mastą jos pasiekė baltųjų kariuomenei atnaujinus puolimą: besitraukdami iš gyvenviečių bolševikai siekė likviduoti kuo daugiau įkaitų ir eilinių piliečių, aukos paprastai būdavo ir kankinamos.
Užimdami Kijevą bolševikai sušaudė kelis tūkstančius žmonių, iš viso per 1919 – apie 14 000; besitraukdami iš Jekaterinoslavo (dabar Dnepras) bolševikai nužudė daugiau kaip 5000, iš Kremenčugo – 2500, iš Charkovo – daugiau kaip 1000, iš Černigovo – daugiau kaip 1500, Odesoje 1919 04–07 – 2200 žmonių. Kubanėje 1918 01 užėmus Armavirą, nužudyta apie 100 karininkų ir 500 civilių gyventojų, iki 1918 09 Armavire aukų padaugėjo iki 1342. 1918 03 užėmus Jekaterinodarą (dabar Krasnodaras), sukapota kardais ar nušauta 83 asmenys, vėliau dar apie 300 nubausti mirtimi be teismo, tarp jų buvo 14–16 m. paauglių ir senyvo amžiaus žmonių. Buvo žudomi baltagvardiečiai – karo ligoninėse gydomi sužeisti kazokai, kartais gyvybę buvo leidžiama išpirkti. Iš viso 1918–19 Kubanėje ir Stavropolio srityje bolševikų nužudyta apie 2150, prie Dono – apie 3500 asmenų.
Mirties bausmės panaikinimo (1920 01 15) išvakarėse kalėjimuose įvykdyta masinių egzekucijų: Petrograde nužudyta apie 400, Maskvoje – apie 300, Saratove – 52 asmenys. Mirties bausmę formaliai panaikinus, sovietinėje spaudoje paskelbta apie 1920 01–05 įvykdytą 521 egzekuciją (manoma, jų būta kur kas daugiau). Ją 1920 05 25 vėl grąžinus, per pirmus 4 mėn. kariniai revoliuciniai tribunolai sušaudė daugiau kaip 3800 žmonių.
1919 03 11–12 ginklu numalšintas didelis Astrachanės darbininkų streikas –dalyvavo 10 000 žm., sušaudyta apie 2000. Kiti darbininkai, paimti įkaitais ir uždaryti rūsiuose, vėliau buvo nužudyti, jų kūnai, prie kaklų pririšus akmenis, sumesti į vandenį nuo laivų miesto uoste (nuo laivo Gogol numesta apie 180 žm.), bendras aukų skaičius – 4000.
Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos kariuomenei 1920 02 pasitraukus iš Archangelsko, čia pusantrų metų vyko Michailo Kedrovo vadovaujamų čekistų susidorojimas tiek su vietos gyventojais, tiek su čia iš Maskvos, centrinių ir pietinių šalies sričių atgabentais baltagvardiečų karininkais, Kubanės kazokais su šeimomis ir kitais (daugiau kaip 25 600 aukų). Pažymėtinas apie 8000 žm. sušaudymas Cholmogoruose. Kaip ir Astrachanėje, dėl patogumo Archangelske egzekucijoms naudotos baržos arba laivai, nuo kurių sušaudytos ar dar gyvos aukos mestos į vandenį. Dėl atsitiktinumo vienam kaliniui pavykus likti gyvam ir plaukiant pasiekti Suomijos pakrantę, Vakarai gavo tiesioginės informacijos apie režimo vykdomus nusikaltimus. Tuo pačiu metu Archangelsko srityje pradėta formuoti pirmąjį sovietinių lagerių tinklą; jau pirmais bolševikų valdžios mėnesiais jais paversti Solovkų (Solovkų salos), Cholmogorų ir kiti vienuolynai (1920 šalyje buvo 300 lagerių, kuriuose kalėjo apie 17 000 kalinių).
1920 02–03 rusų, baškirų ir totorių gyvenamas teritorijas apėmęs vadinamasis šakių sukilimas (Simbirskas, Ufa, Kazanė, apie 50 000 žm. kariuomenė) buvo greitai numalšintas geriau ginkluotų bolševikų pajėgų. 1920 vasarą prasidėjo sukilimas Volgos baseine (Samaros, Saratovo ir Caricyno apskritys), priešintasi dvejus metus, tačiau dėl rekvizicijų kilusio bado ir režimo represijų nuslopo.
Itin didelį mastą bolševikų represijos įgijo užėmus Krymą 1920 pabaigoje–1921 pradžioje. Krymui kaip paskutiniam rimtam pasipriešinimo židiniui bolševikai teikė ypatingą reikšmę. 1920 pabaigoje P. Vrangelio vadovaujamai kariuomenei apleidus Krymą, jame liko nemažai baltųjų karininkų. 1920 12 14 sudarytas Krymo revoliucinis komitetas, vadovaujamas B. Kuno. Tiesiogiai baudžiamosioms operacijoms vadovavo G. Piatakovas. 1920 12 17 įsakymu visi karininkai privalėjo atvykti į registracijos punktus, kur būdavo suimami ir iš pradžių kalinami, netrukus juos pradėta šaudyti, karti, skandinti jūroje.
Raudonųjų kariuomenės pagrindu sudaryta Jefimo Jevdokimovo smogiamoji grupė suėmė 12 000 asmenų, tarp jų buvo apie 30 gubernatorių, daugiau kaip 50 generolų, daugiau kaip 300 pulkininkų, apie 300 kitų asmenų. Teroras palietė įvairias Krymo gyventojų kategorijas: mokytojus, gydytojus, inžinierius, valstiečius, dvarininkus, kunigus, kareivius ir kitus. Iš viso nužudyta apie 120 000 žmonių. Didelio masto teroras suneramino net daugelį bolševikų pareigūnų ir sukėlė jų vidaus konfliktą. Į Krymą atvyko Rusijos komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto atstovas Mirsaidas Sultan‑Galijevas, kuris, susipažinęs su esama padėtimi, savo ataskaitoje išvardijo kai kurių įgaliojimus viršijusių asmenų pavardes. 1921 05 B. Kunas ir kai kurie kiti asmenys buvo atšaukti, teroro akcijų sumažėjo.
Raudonojo teroro laikotarpiui priskirtinas ir 1920–22 Aleksandro Antonovo vadovaujamas sukilimas Tambovo srityje (Antonovo sukilimas). Prieš jo dalyvius valstiečius, nepatenkintus maisto rekvizicijomis ir prievartiniu ėmimu į Raudonąją armiją, be kitų bolševikams būdingų baudžiamųjų priemonių (įkaitų ėmimas, šeimos narių sušaudymas, trėmimas, nuosavybės konfiskavimas, gyvenviečių deginimas), M. Tuchačevskio nurodymu pirmąkart istorijoje ne karo metu panaudotas cheminis ginklas – nuodingosios dujos (iš viso represuota apie 50 000 žm.).
Lietuvoje
Sovietų Lietuvos ir Litbelo represinė sistema buvo suvienodinta su Sovietų Rusijos, vietiniai saugumiečiai buvo tiesiogiai pavaldūs Rusijos čekistams. Marionetinės vyriausybės vadovas V. Kapsukas vengė bolševikų okupuotoje Lietuvos teritorijoje vykdyti didelio masto teroro akcijas Sovietų Rusijos vyriausybės raginimu bei pavyzdžiu, suvokdamas savo nepakankamai tvirtą padėtį ir vietos gyventojų daugumos bei intelektinio elito priešiškumą. Tačiau mažesniu mastu bauginamosios teroro akcijos planuotos ir vykdytos. Politines represijas vykdė Karinio komisariato darbuotojai, t. p. vietiniai revoliuciniai tribunolai ir čekistų skyriai. Z. Angarietis vadovavo kovai su kontrrevoliucija skirtam mobiliajam būriui, 1919 04 apribotas gyventojų judėjimas, uždrausti bet kokie susirinkimai, organizacijų steigimas be Ypatingosios komisijos žinios, numatyta mirties bausmė sušaudant už antisovietinę veiklą bei agitaciją, planuota kurti kalinių koncentracijos stovyklas.
Egzekucijos netaikytos plačiai žinomiems asmenims, 1919 04 14 nuspręsta jų neviešinti, vykdyti tik naktimis už gyvenviečių ribų. Į naujai kuriamą Vilniaus policiją pateko nemažai kriminalinio elemento, baudžiamojoje struktūroje suklestėjo karjerizmas ir korupcija, iš tardomų piliečių būdavo reikalaujama išpirkos. Ginklu numalšinti antisovietiniai valstiečių sukilimai Vilniaus ir Švenčionių apylinkėse. Sudaryti vadinamųjų liaudies priešų – potencialių įkaitų sąrašai (įtraukti daugiausia politiškai nelojalūs pasiturintys lietuviai ir lenkai). Įkaitus numatyta suimti ir sušaudyti stiprėjant antisovietinei veiklai ar karo veiksmams.
Represijos stiprėjo prasidėjus J. Piłsudskio ir Lietuvos Tarybos pajėgų puolimui ir fronto linijai slenkant į rytus. Ilgai jų tęsti nepavyko, nes 1919 07–09 bolševikai buvo išstumti iš Lietuvos teritorijos.
Chronologija
Dėl raudonojo teroro pabaigos nesutariama; pagal požiūrį į teroro reiškinį kai kurie juo laiko tik 1918 rudens įvykius, bet dauguma autorių pabaigą nukelia į 1921–22 metus (karinio komunizmo kurso keitimas Naująja ekonomine politika), valstybinį terorą traktuojant plačiau – kaip ilgalaikį organišką pačios SSRS egzistavimo ramstį, nurodomos 1953 – J. Stalino mirties, 1956 – N. Chruščiovo atlydžio pradžios (atšilimas) ar 1991 – SSRS žlugimo datos.
Padariniai
Tikslų raudonojo teroro aukų skaičių nustatyti problemiška, nes bolševikai siekė nuslėpti savo veiksmų padarinius. Aukų galėjo būti daugiau kaip 3,5 mln., o bendras 1917–22 pilietinio karo aukų skaičius – iki 10 mln. žmonių. Represijos prieš valstietiją sukėlė 1921–22 badą, kuris nusinešė daugiau kaip 5 mln. gyvybių. Sunaikintas ar priverstas emigruoti inteligentijos sluoksnis. Įsivyravo visa apimanti įtarumo ir baimės atmosfera, piliečiai praktiškai neturėjo galimybių paveikti valdžią. SSRS teritorijoje čekistai ilgainiui tapo tarsi uždara įstatymų nekontroliuojama kasta, patikimu bolševikų vadų įrankiu, kurį pasitelkę šie savo valia bet kada galėjo didesniu ar mažesniu mastu atnaujinti represijas (1935–39 Didysis valymas, 1939–53 represijos naikinant Rusijos ir aneksuotų teritorijų gyventojus, vėlesni darbininkų streikų, valstiečių maištų, kalinių sukilimų malšinimai).
Rusijoje 70‑čiai metų susiformavo ir įsitvirtino antihumaniškas rytietiško tipo despotinis režimas, kurio būtina išlikimo sąlyga buvo prievarta prieš savo šalies piliečius bei agresyvi užsienio politika; tai lėmė 20 a. pasaulio totalitarinių santvarkų genezę. Posovietinėje erdvėje veikiančių saugumo ir represinių struktūrų reformavimo bei demokratizavimo problemų išliko ir 21 amžiuje.
S. Courtouis, N. Werth, J.-L. Panne, A. Paczkowski, K. Bartosek, J.-L. Margolin Juodoji komunizmo knyga Vilnius 2000; J. Baynac La Terreur sous Lenine Paris 1975; S. Melgunov The Red Terror in Russia Westport [1925] 1975; L. Schapiro Les Bolcheviks et l’opposition. Origines de l’absolutisme communiste, 1917–1921 Paris 1957; V. Brovkin Behind the Front Lines of the Civil War Princeton 1994; L. D. Gerson The Secret Police in Lenin’s Russia Philadelphie 1976; G. Leggett The Cheka: Lenin's Political Police: the All-Russian Extraordinary Commission for Combating Counter-revolution and Sabotage, December 1917 to February 1922 Oxford 1986; Krasnyj terror v gody grazhdanskoj vojny. Po materialam Osoboi sledstvennoi komissii po rassledovaniju zlodejanij bolshevikov London 1992.
1088