raudonfigrė kerãmika, raudonfigris stlius, senovės graikų vazų (graikų vazos) tapybos stilius, vyravęs 6 a. prieš Kristų pabaigoje–4 a. prieš Kristų pabaigoje (kurta ir juodafigūrė keramika). Dirbiniai puošti natūralios molio spalvos figūrinėmis (dažniausiai mitologinėmis, buitinėmis) scenomis juodame fone. Mišiniu, kurio sudėtyje buvo geležingo molžemio, dengtas tik fonas, o siluetinių figūrų detalės tapytos (rečiau būdavo įrėžiamos) plonu teptuku dažniausiai juodais arba skiestais juodais dažais (jie sukurdavo rudos spalvos įspūdį), vėliau kartais naudotas ir iškilusis reljefas.
lekitas su Anankės atvaizdu (Atika, apie 460 prieš Kristų)
Raudonfigūrę keramiką galima suskirstyti į du puošybos raidos etapus: pirmasis – apie 530–480 prieš Kristų, antrasis – apie 480–325 prieš Kristų. Ankstyvųjų vazų figūros labiau dekoratyvios nei natūralistiškos. Raudonfigūrė keramika suklestėjo 5 a. prieš Kristų pradžioje. Žmogaus kūno forma, veido išraiška, judesiai, gestai, apranga buvo perteikiami grakščiai ir subtiliai; naudotas šešėliavimas, perspektyvos įspūdis buvo kuriamas naudojant įvairų mastelį. Vėlesnės vazos įmantresnės, detalės dažnai baltos, kartais – geltonai rudos, mėlynos. Siužetai banalesni, sentimentalesni; siekta natūralizmo, tapybos kūrinius primenančios perspektyvos – tai dažnai užgoždavo indo formos grožį, jis tapdavo tik pagrindu tapybai. Žymiausi dailininkai: Andokidas, Brigas, Epiktetas, Eufronijas, Eutimidas, Duris, Meidijas, Sotadas.
Atėnuose raudonfigūrė keramika nunyko apie 325 prieš Kristų (kiek vėliau Pietų Italijoje, kurioje raudonfigūrė keramika plėtota nuo 5 a. prieš Kristų pabaigos).