Raudoneji khmèrai (pranc. Khmers Rouges), radikali Kambodžos komunistų partijos frakcija. Susikūrė 1968 Pol Poto, Jeng Sari ir kitų iniciatyva.
Ideologija
Maoistinės orientacijos (maoizmas). Tikslas – Kambodžoje sukurti komunizmą.
Kova dėl valdžios
Per Kambodžos pilietinį karą (1967–75) Raudonųjų khmerų kariniai daliniai kovojo su vyriausybės (vadovas Sihanukas Norodomas) kariuomene. 1970 03, gynybos ministrui Lon Nolui vyriausybę nuvertus ir užėmus valdžią, Raudonieji khmerai su Sihanuku Norodomu sudarė sąjungą; priklausė Jungtiniam Kambodžos liaudies frontui. Raudonųjų khmerų kariniai daliniai sudarė pagrindinę Sihanuko Norodomo kariuomenę ir kariavo su Lon Nolo vyriausybės kariuomene bei ją remiančiais Jungtinių Amerikos Valstijų ir Pietų Vietnamo kariniais daliniais. Karas su Lon Nolo vyriausybe labai sustiprino Raudonųjų khmerų įtaką. 1975 04 jų kariniai daliniai užėmė Pnompenį.
Tuol Slengo genocido muziejus Pnompenyje (buvęs mokyklos pastatas, kuriame 1976–79 veikė saugumo kalėjimas)
Totalitarinis režimas
Buvo sudaryta vyriausybė; faktiniu valstybės vadovu tapo ministras pirmininkas Pol Potas. Iškeltas tikslas per 4 metus šalyje sukurti komunistinę visuomenę. 1976 priimta nauja konstitucija, Kampučija (taip buvo pavadinta Kambodža) paskelbta komunistine liaudies respublika. Šalyje buvo sukurtas radikaliausias pasaulyje totalitarinis režimas. Ideologiniais sumetimais, t. p. siekiant įveikti maisto produktų trūkumą, miestų gyventojai buvo prievarta masiškai iškeldinami į kaimus (Pnompenyje iš 2 mln. gyventojų liko 23 000). Manoma, Raudonųjų khmerų valdymo metais (1975–79) šalyje per represijas buvo nužudyta, mirė nuo bado ir ligų nuo 1 iki 3 mln. žmonių. Užsienio politikoje Raudonieji khmerai orientavosi į Kiniją, konfliktavo su komunistiniu Vietnamu.
nužudytųjų kaukolės Čoeng Eko memorialinėje stupoje (pastatyta buvusių masinių žudynių vietoje)
Režimo žlugimas ir partizaninė kova
represijų aukų nuotraukos Tuol Slengo genocido muziejuje
1979 provietnamietiškas Khmerų nacionalinio išsigelbėjimo jungtinis nacionalinis frontas Vietnamo kariuomenei padedant nuvertė Raudonųjų khmerų valdžią. Jų kariniai daliniai pasitraukė į šalies kalnų rajonus ir pradėjo partizaninį karą su vyriausybe bei ją remiančia Vietnamo kariuomene. 1982 Raudonųjų khmerų vadovai įėjo į emigracijoje veikiančią Sihanuko Norodomo vyriausybę. 1989–91 Paryžiuje jų atstovai dalyvavo įvairių šalies politinių jėgų derybose; formaliai atsisakė komunizmo principų. 1991 10 Raudonųjų khmerų vadovai su Kambodžos vyriausybės ir kitų politinių jėgų atstovais pasirašė taikos sutartį, bet jų kariniai daliniai nenusiginklavo.
Boikotavę 1993 parlamento rinkimus Raudonieji khmerai pamažu silpo; 1997 suimtas Pol Potas (1998 mirė nelaisvėje). 2005 Kambodžos kariuomenė užėmė paskutinius Raudonųjų khmerų kontroliuojamus rajonus. 2006 mirė vienas Raudonųjų khmerų vadovų Ta Mokas. 2007 Raudonųjų khmerų karinių dalinių likučiai dar veikė Patanakiri ir Sting Trengo rajonuose.
Teismo procesai
Kai kurie suimti ir (ar) pasidavę buvę Raudonųjų khmerų vadovai buvo teisiami už nusikaltimus žmoniškumui: 2010 kalėti iki gyvos galvos nuteistas Kang Kek Jeu (buvęs Tuol Slengo kalėjimo viršininkas), 2014 – Nuon Čea ir Khieu Samphanas; Jeng Sari mirė 2013, vykstant teismo procesui.
Kai kurie Raudonųjų khmerų vidurinio rango veikėjai tapo opozicinės Kambodžos nacionalinio gelbėjimo partijos (veikė 2012–17) nariais.