raudonóji knygà, pasaulio, šalies, regiono retų ir nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių sąrašas. Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga 1948 įsteigė Retųjų ir nykstančių rūšių komisiją. Ji surinko duomenis apie retas, rečiausias ir prie išnykimo ribos esančias rūšis bei pradėjo rengti raudonąją knygą. Apie kiekvieną rūšį, įtrauktą į šią raudonąją knygą, pateikiami tokie duomenys: pavadinimas lotynų ir anglų kalbomis, sistematinė priklausomybė, paplitimas, populiacijos dydis, gyvenamoji vieta, ligšiolinės ir siūlomos apsaugos priemonės, individų skaičius nelaisvėje (zoologijos ir botanikos soduose), gebėjimas veistis, svarbiausieji literatūros šaltiniai.
Iki 1966 į Tarptautinę raudonąją knygą buvo įrašyta 211 žinduolių rūšių ir porūšių, 312 paukščių rūšių ir porūšių. 1973 buvo išleista nauja Tarptautinė raudonoji knyga. 2010 Tarptautinėje raudonojoje knygoje iš 6260 pasaulyje gyvenančių varliagyvių rūšių įrašyta 2030, iš 5488 žinduolių rūšių – 22 % globaliai nyksta, 63 % – nyksta. Yra nacionalinės, regionų raudonosios knygos. Raudonojoje knygoje įrašytos rūšys skirstomos į 5 retumo kategorijas: 0 – išnykusios arba galbūt išnykusios rūšys, 1 – išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones, 2 – pažeidžiamos rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų skaičiaus gausumas populiacijose sparčiai mažėja, 3 – retos rūšys, kurių populiacijų mažai dėl jų biologinių ypatybių, 4 – neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas, 5 – išsaugotos rūšys, kurių, anksčiau įrašytų į raudonąją knygą, gausumas jau atkurtas. Siūlymus įtraukti į raudonąją knygą arba iš jos išbraukti teikia mokslinės organizacijos, įstaigos, mokslininkai. Rūšis išbraukiama iš raudonosios knygos tik praėjus jos išnykimo pavojui.
Lietuvoje apie retųjų objektų apsaugą jau buvo kalbama 1959 priimtame Gamtos apsaugos įstatyme.
1323