Raudónosios brigãdos (Brigate Rosse), Italijos kairiųjų teroristų organizacija. Veikė 20 a. 8–9 dešimtmetyje. Siekė susilpninti Italijos demokratijos pamatus ir atverti kelią revoliucinio proletariato vadovaujamai marksistinei revoliucijai. Manoma, organizaciją įkūrė Renato Curcio, 1967 Trento universitete subūręs grupę, studijuojančią K. Marxo, Mao Dzedongo ir Che Guevaros veikalus ir gyvenimą.
Raudonosios brigados išgarsėjo 20 a. 8 dešimtmečio pradžioje susprogdinusios bombas Romoje, Milane ir Genujoje. Be sprogdinimų, organizacija rengė pasikėsinimus (daugiausia į vidaus reikalų sistemos pareigūnus), grobė žmones. 1974–88 surengė apie 50 išpuolių, per kuriuos žuvo apie 50 žmonių. 1978 pagrobė ir vėliau nužudė buvusį Italijos ministrą pirmininką A. Moro, per 1980 organizacijos surengtą bombos sprogimą Bolonijos geležinkelio stotyje žuvo 80 žmonių. 1981 Raudonosios brigados pagrobė ir Paduvoje 42 dienas (kol išvadavo policija) laikė įkalintą Jungtinių Amerikos Valstijų brigados generolą Jamesą L. Dozierį.
A. Moro pagrobimo vieta (Roma, 1978 03 16)
20 a. 8 dešimtmetyje Raudonosios brigados turėjo 400–500 nuolatinių narių, apie 1000 padėdavo nereguliariai, keletas tūkstančių rėmė finansiškai ir aprūpindavo slėptuvėmis. Kovojant su Raudonosiomis brigadomis suimta šimtai įtariamųjų teroristų (1976 – ir R. Curcio). 20 a. 9 dešimtmetyje Raudonųjų brigadų veikla iš esmės suardyta, nors vėliau būta terorizmo aktų, už kuriuos atsakomybę skelbdavosi prisiimantys šios organizacijos nariai.