Raudonjų kariúomenės sukilmas (1351–68), Raudonraščių sukilmas, Kinijos gyventojų sukilimas prieš mongolus ir Juanų dinastiją. Pavadinimas kilo iš sukilėlių skiriamųjų ženklų – raudonų raiščių.
Mongolai, užėmę Kiniją, vietos gyventojų akyse liko užkariautojais ir sudarė menką visų gyventojų dalį (tik apie 2 %). Jie nesirūpino šalies irigacinės sistemos, kuri buvo žemdirbystės pagrindas, tvarkymu. 1344 patvinusi Huanghės upė užtvindė kelias provincijas. 1351 šalyje prasidėjo badas ir valstiečių maištai, peraugę į masinius sukilimus. Sukilėliams vadovavo slapta budistų sekta Baltasis lotosas. Sukilėlių vadai sudarydavo sąjungas vieni su kitais ir net mongolų vadais. Tai stabdė sukilimo plėtrą. 1355 Šiaurės Kinijos sukilėlių vadai paskelbę atkurią Sungų valstybę. 1358 jie apsupo Juanų sostinę Džundu (dabar Pekinas), 1359 užėmė Bienliangą (dabar Kaifengas), Šandongo provinciją ir pasiekė Korėją, bet 1362 mongolų buvo sumušti. Sukilėlių būrių likučiai pasitraukė į šalies gilumą.
Vidurio Kinijoje didžiausi sukilimai vyko Jangdzės upės vidurupyje ir žemupyje. 1352 Jangdzės žemupyje vienu sukilėlių vadų tapo Džu Juandžangas (valstiečio sūnus, budistų vienuolis). 1363 jis tapo sukilėlių vyriausiuoju vadu. 1367 Džu Juandžangas pradėjo žygį į šiaurę. 1368 01 Nankinge jis pasiskelbė imperatoriumi ir pradėjo Mingų dinastiją. 1368 09 Džu Juandžango vadovaujami sukilėliai užėmė Džundu ir nuvertė Juanų dinastiją. Raudonųjų kariuomenės sukilimas baigėsi.