Raud knygà, Biblijos (Senojo Testamento) viena knygų. Hebrajų Biblijoje viena Raštų rinkinio knygų, krikščionių Biblijoje priskiriama Pranašų knygų grupei ir eina po Jeremijo knygos. Tradicijos siejama su pranašu Jeremijumi, Septuagintoje ir Targumų įžangoje minimas pranašas Jeremijas, apraudantis nuniokotą Jeruzalę. Jeremijo autorystė minima ir kai kuriuose rabinistiniuose šaltiniuose. Daugelis 20 a. pabaigos–21 a. pradžios biblistų šią autorystę neigia, bet beveik visi pripažįsta, kad Raudų knyga buvo parašyta iškart po Pirmosios šventyklos sugriovimo, t. y. pranašo Jeremijo gyvenimo laikotarpiu. Pagal kalbos ypatybes manoma, kad Raudų knyga galėjo būti parašyta kelių autorių. Judėjų tradicijoje Raudų knyga yra skaitoma avo mėnesio 9 dieną minint abiejų Šventyklų sugriovimą. Krikščionių tradicijoje skaitoma Didžiosios savaitės tris dienas prieš Velykas ir siejama su Kristaus kančiomis.
Raudų knygą sudaro penkios dalys, arba penkios raudos. Aprašomas Jeruzalės nuniokojimas 587 prieš Kristų ir tolesnis jos ir tautos likimas. Pirmoje dalyje (1, 1–22) pabrėžiamas Jeruzalės vienišumas, nes jos žmonės yra ištremti, ją apleido jos buvę sąjungininkai; minima pačios Jeruzalės kaltė. Antroje dalyje (2, 1–22) pabrėžiamas Dievo vaidmuo, ketvirtoje dalyje (4, 1–22) kalbama apie žmonių kančias, penktoje – (5, 1–22) aprašomas Jeruzalėje likusių gyventojų nusivylimas. Trečia dalis (3, 1–66) yra išskirtinė, joje kalbama apie kančios reikšmę ir viliamasi, kad Dievo gailestingumas yra beribis. Pabrėžiama, kad kančia nėra atsitiktinė, bet Dievo duota, ir Dievas ją siuntęs dėl pačių žmonių kaltės: Tad kodėl žmogus, kol gyvas, / skundžiasi dėl bausmės už savo nuodėmes? (3, 39). Viliamasi, kad Dievas gailisi tų, kurie juo pasitiki: Juk Viešpats / neatmeta amžinai. / Juk jei jis ir plaka, tai ir vėl pasigaili / dėl savo ištikimosios meilės gausybės (3, 31–32). Užuot maištavus prieš kančią, verčiau dera ją priimti ir laukti Dievo atpildo: Gera laukti kantriai, / kol išgelbėjimas ateis iš Viešpaties (3, 26–27). Kančios įvaizdis ir reikšmė remiasi Išminties knygų tradicija, pagal kurią, kančia gali pasitarnauti žmogui. Išskirtinė Raudų knygos ypatybė – pabrėžiama visos tautos kančia, vienintelė išeitis – pripažinti kaltę ir dėl jos gailėtis (Ištirkime ir patikrinkime savo kelius, / grįžkime pas Viešpatį; 3, 40), aprašoma institucijų, kuriomis žmonės tikėjo, – Šventyklos, kunigų, pranašų, didžiūnų, valdžios – žlugimas. Pateikiamas kelių kalbėtojų požiūris: kartais kalbama apie Siono dukrą trečiuoju asmeniu, kartais ji pati skundžiasi. Trečioje dalyje atsiranda kenčiančio vyro įvaizdis, jis pasakoja savo kančias, vėliau pirmasis vienaskaitos asmuo virsta pirmuoju daugiskaitos asmeniu, – kalbama tautos vardu. Šis vyras siejamas su pranašu Jeremiju, kitų – su paskutiniu Judėjos karaliumi Zedekiju.
Pirmos keturios dalys yra parašytos akrostichu. Raudų knygai būdinga raudų literatūros bruožai, pabrėžiama netikėtas sėkmės virsmas nelaime. Raudų knyga baigiama malda: Susigrąžink mus, Viešpatie, / kad galėtume sugrįžti! / Atnaujink mūsų dienas kaip anksčiau! (5, 21).
2182