raũmenys (musculi), žmogaus ir gyvūnų organizmo raumeninio audinio organai, gebantys susitraukti. Lemia daugelį svarbiausių organizmo fiziologijos funkcijų: viso kūno, jo dalių ir organų judėjimą, kraujo apytaką, kvėpavimą, kramtymą, maisto judėjimą virškinamuoju traktu, šalinimą. Žmogaus ir stuburinių gyvūnų organizme raumenys sudaro 30–40 % kūno masės. Senstant jų masė mažėja. Kiekvienas raumuo susideda iš raumeninių skaidulų pluoštų, juos jungiančio jungiamojo audinio, kraujagyslių, limfagyslių ir nervų. Iš išorės raumenį gaubia fascija, raumens galai baigiasi sausgyslėmis. Kraujagyslės, limfagyslės, nervai į raumenį patenka pro vadinamuosius raumens vartus – nedidelį plotą raumens vidurinėje dalyje. Pagal raumeninį audinį skiriami neruožuotieji ir ruožuotieji raumenys. Neruožuotųjų raumenų yra virškinamojo trakto, kraujagyslių, lytinių ir kvėpavimo takų, liaukų latakų sienose, akyse, odoje. Juos inervuoja vegetaciniai nervai, todėl šie raumenys susitraukia automatiškai ir lėtai. Ruožuotieji raumenys yra žmogaus ir stuburinių gyvūnų griaučių raumenys (galvos, liemens, galūnių, kaklo, liežuvio, gomurio, akiduobių) ir kai kurių vidaus organų (ryklės, stemplės viršutinės dalies) raumenys. Ruožuotuosius griaučių raumenis inervuoja somatiniai nervai, todėl visi kūno judesiai, kuriuos nulemia šių raumenų susitraukimas, yra valiniai. Ruožuotieji raumenys susitraukia greitai, energingai, jie greičiau pavargsta negu neruožuotieji raumenys. Ypatingos sandaros yra širdies ruožuotieji raumenys. Jie užima tarpinę padėtį tarp ruožuotųjų ir neruožuotųjų raumenų. Glaudžiai susipynusios raumenų skaidulos sudaro skaidulų tinklą. Tai leidžia širdies raumeniui visam iš karto susitraukti. Pagal veikimą ruožuotieji raumenys būna lenkiamieji, tiesiamieji, atitraukiamieji, pritraukiamieji, sukamieji. Pagal formą ruožuotieji griaučių raumenys būna platieji, trumpieji ir ilgieji, pagal vietą – galvos, kaklo, liemens ir galūnių. Raumenys, kurie susitraukdami atlieka tos pačios krypties judesius, vadinami sinergistais, atliekantys priešingos krypties judesius – antagonistais. Raumenų darbą lemia suderinta sinergistų ir antagonistų veikla, kurią reguliuoja nervų sistema. Sistemingas raumenų darbas (ypač treniravimas) didina jų masę, jėgą, per didelis darbas sukelia nuovargį, neveiklumas – atrofiją. Raumenų darbas pablogėja sergant, pažeidus raumenį, sutrikus nervinei arba humoralinei reguliacijai, medžiagų apykaitai.
Per evoliuciją pirmiau atsirado neruožuotieji raumenys. Juos turi dauguma bestuburių gyvūnų. Kirmėlių neruožuotieji raumenys dažniausiai yra suaugę su oda ir sudaro odos ir raumenų maišą. Kai kurių kirmėlių (pvz., žieduotųjų) maišas yra labai gerai išsivystęs. Tolesnė raumeninio audinio raida buvo susijusi su išorinio skeleto (pvz., moliuskų, nariuotakojų) atsiradimu. Kai kurios kirmėlės ir moliuskai turi ir neruožuotųjų, ir ruožuotojų raumenų. Nariuotakojų raumenys yra ruožuotieji. Jie prisitvirtinę prie šių gyvūnų chitininio skeleto, todėl kūno ir galūnių nareliai gali atlikti sudėtingus ir greitus judesius. Žemesniųjų stuburinių (pvz., iešmučio) ruožuotieji raumenys susideda iš segmentų – miomerų, tarp kurių yra jungiamojo audinio sluoksnių (mioseptų). Daugumos aukštesniųjų stuburinių ruožuotųjų raumenų miomeros dėl sudėtingų kūno judesių susiliejo ir sudaro keletą sluoksnių. Raumenų vystymąsi lemia jų darbas.