Ravennos egzarchatas (Ravènos egzarchãtas), Itãlijos egzarchãtas, Bizantijos provincija Apeninų pusiasalyje.
Įkurtas po Bizantijos ir gotų karo (535–554) imperatoriui Tiberijui II pertvarkant atkariautų teritorijų valdymą. Jį sudarė keletas kunigaikštysčių (Romos, Venecijos, Kalabrijos, Lukanijos ir kita), dauguma jų buvo langobardų nenukariauti pakrantės miestai. Centras – Ravenna. Ravennos egzarchatui nepriklausė atskirai valdoma Sicilija; Sardinija su Korsika buvo Afrikos egzarchato dalis.
Iki 6 a. pabaigos nusistovėjo egzarchato valdymo sistema. Aukščiausioji bažnytinė, civilinė ir karinė valdžia priklausė imperatoriaus skirtam egzarchui, jam daugiau ar mažiau pakluso vietovių kunigaikščiai. Ilgainiui egzarcho valdžia silpnėjo. Senoji romėnų aristokratija laikė egzarchą svetimšaliu, buvo labiau linkusi remtis stiprėjančiais popiežiais. Bizantijos administracijos pareigūnai tapdavo žemvaldžiais, tarp jų ir smulkesnių žemės savininkų klostėsi saviti pavaldumo ryšiai, nuolatinė langobardų grėsmė vertė kurti savarankiškus karinius būrius.
Dėl langobardų skverbimosi ir vietos valdytojų savarankiškos politikos egzarchato ribos nuolat kito: 640 langobardams galutinai atiteko Ligūrija, tik nominaliai egzarchui priklausė Neapolis ir Kalabrija, Romoje faktiškai valdė popiežiai, kurie dėl ikonoklazmo siekė atsikratyti Konstantinopolio patriarcho valdžios. Apie 740 Ravennos egzarchatą sudarė Istrija, Venecijos apylinkės (išskyrus Venecijos miestą, kuris faktiškai tapo savavaldis), Ferrara, Ravenna, vadinamasis Pentapolis (Rimini, Pesaro, Fano, Sinigaglia, Ancona) ir Perugia.
Apie 751 Ravenną užėmė langobardai. Bizantijai likusios valdos Italijoje pertvarkytos į Italijos katapanatą (centras – Bari). 756 langobardus išviję frankai buvusias Ravennos egzarchato žemes atidavė popiežiui.