Ravennos istorija (Ravènos istòrija). Ravenna apie 1400 pr. Kr. apgyventa, manoma, italikų. Ikiistoriniais laikais miestas pastatytas pelkėtoje vietovėje ant polių prie pat Adrijos jūros (vėliau pakrantės užneštos smėliu, jūra atsitraukė). 191 pr. Kr. pajungtas romėnų. Dėl patogios geografinės padėties (buvo saugioje vietoje tarp sunkiai praeinamų Po upės slėnio pelkių ir Apeninų kalnų) tapo vienu svarbiausių senovės Romos miestų. Nuo 1. a. romėnų Adrijos jūros laivyno bazė. Dėl barbarų įsiveržimo grėsmės 402 iš Romos į Ravenną perkeltas Vakarų Romos imperatoriaus dvaras (Vakarų Romos imperijos sostine Ravenna liko iki imperijos žlugimo 476). Nuo 438 arkivyskupijos centras.
5 a. antroje pusėje–6 a. pirmoje pusėje mieste rezidavo Italiją nukariavusių barbarų karaliai Odoakras ir Teodorikas. 540 Ravenną užėmė Bizantijos karvedys Belisarijas, vėliau miestas tapo Ravennos egzarchato centru, iš čia valdyta visa Bizantijai priklausanti Italijos dalis. Apie 751 užėmė langobardai, 754 frankai, 757 ji perduota popiežiui, bet vietos arkivyskupai išlaikė visą turėtą valdžią. Popiežiaus srities dalimi (su pertraukomis: 12–15 a. valdžią dažnai užgrobdavo Polentų giminė, 1441–1509 priklausė Venecijai, 1512 miestą buvo užėmusi Prancūzijos kariuomenė) Ravenna buvo iki 1861, vėliau prijungta prie Italijos karalystės. 1863 su Bolonija sujungta geležinkeliu. Per II pasaulinį karą labai bombarduota. Po karo Ravenna sparčiau plėtėsi netoliese atradus gamtinių dujų.
-Ravenna; -Ravena