reabilitãcija (lot. rehabilitatio – atgavimas, atkūrimas), koordinuotas kompleksinis sveikatos, socialinių įgūdžių atkūrimas ar prevencija. Dažnai įgyvendinama medicininėmis, psichologinėmis, socialinėmis, pedagoginėmis, profesinėmis priemonėmis siekiant užkirsti kelią fizinei ar psichinei negaliai, ją mažinti, į visuomenę integruoti ligonius, neįgaliuosius ar žmones, turinčius įvairių priklausomybių (nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių medžiagų, tabako, kompiuterio, lošimo, lytinių santykių, maisto ir kitų), taip pat bedarbius. Reabilitacija dažniausia pradedama iš karto, kai žmogus suserga ar kreipiasi pagalbos, ir tęsiama nepertraukiamai, laikantis jos pakopų eiliškumo, vertinant jos veiksmingumą ir tinkamumą. Reabilitacija dažniausiai taikoma specializuotuose sveikatos priežiūros įstaigų skyriuose ir centruose, reabilitacijos ligoninėse, sanatorijose. Reabilitacijos veiksmingumui reikšmingas paciento artimųjų ir kitų žmonių palaikymas, tolerancija.
Medicininės reabilitacijos paslaugos teikiamos ligoniams, turintiems judamojo ir atramos aparato pažeidimų (po traumų, ligų, ortopedinių operacijų), sergantiems nervų, kraujotakos, kvėpavimo, virškinimo sistemų, ginekologinėmis, akių, ausų, nosies ir gerklės, endokrininėmis, odos, inkstų, kraujo ligomis, turintiems psichikos ir elgesio sutrikimų, patyrusiems jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį. Dėl paslaugų poreikio ligonį ir jį gydantį gydytoją konsultuoja fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, jis paskiria atitinkamas paslaugas, kurias teikia reabilitacijos specialistai: fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, kineziterapeutas, ergoterapeutas, psichologas, fizinės medicinos ir reabilitacijos slaugytojas, socialinis darbuotojas. Taikoma fizioterapija, ergoterapija, kineziterapija, mineralinio vandens terapija, gydomoji kūno kultūra. Daugiausia medicininės reabilitacijos paslaugų suteikiama suaugusiesiems, patyrusiems insultą, po širdies ir kraujagyslių implantavimo operacijų, dėl tarpslankstelinių diskų, artrozės, kvėpavimo sistemos, širdies ir kraujagyslių ligų, navikų, po endoprotezavimo. Ši reabilitacija vykdoma keliais etapais. Pvz., Lietuvoje pirmojo reabilitacijos etapo procedūros skiriamos dar gydantis ambulatoriškai poliklinikoje, pirminės asmens sveikatos priežiūros centre ar gulint ligoninėje. Šis etapas reikalingas, kad būtų išvengta ligos komplikacijų, sutrumpėtų gydymo stacionare trukmė ir kiek įmanoma sumažėtų neįgalumas. Antrasis reabilitacijos etapas taikomas, kai reikia tęsti atitinkamo lygio medicininės reabilitacijos paslaugas. Antrinio ir tretinio lygio medicininė reabilitacija taikoma tik po sunkių ligų ir traumų. Patys sunkiausi ligoniai gydomi ligoninių specializuotuose reabilitacijos skyriuose. Ambulatorinės reabilitacijos paslaugos skiriamos, kai biosocialinės funkcijos neatsikuria po pirmojo ar antrojo reabilitacijos etapo, bet nebūtina stacionari reabilitacija. Lengvesniems ligoniams po persirgtos ligos ar patirtos traumos skiriamas sveikatą grąžinantis gydymas. Palaikomosios reabilitacijos paslaugas gauna kai kurie neįgalieji pradedant ketvirtaisiais metais po jų neįgalumo pripažinimo. Palaikomąją reabilitaciją skiria gydantis gydytojas, remdamasis fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo rekomendacijomis po antrojo reabilitacijos etapo. Dažniausia gydomos 3 neuropsichologinės problemos: dėmesio sutrikimas, smegenų sukrėtimas ir stuburo smegenų trauma. Sensorinių, kognityvinių ir motorinių funkcijų reabilitacija dažniausia apima nervų takų treniravimą siekiant pagerinti organizmo neurokognityvinį (dėmesio, atminties, koordinacijos ir kita) funkcionavimą, kuris buvo sutrikęs po ligos, traumos, tam tikro gydymo ar tyrimų (pvz., radiacija, chemoterapija).
Psichinė, arba psichosocialinė, reabilitacija taikoma siekiant atkurti psichinę negalią turinčio žmogaus socialinius įgūdžius, prisitaikymą visuomenėje, psichikos savijautą. Šią reabilitaciją dažniausia taiko psichiatrai, socialiniai darbuotojai, psichologai, ji dažnai derinama su farmakologiniu gydymu.
Priklausomybių reabilitacijoje taikoma medicinis ir psichoterapinis gydymas. Pacientas skatinamas bendrauti su priklausomybių neturinčiais žmonėmis, stengtis pritapti prie visuomenės, nutraukti ryšius su jam neigiamą įtaką darančiais žmonėmis (pvz., tais, kurie turi priklausomybių ir neketina jų gydyti). Dažnai priklausomybių reabilitacijoje taikoma vadinamoji 12 žingsnių programa (Anoniminiai alkoholikai, narkomanija), kai pacientai skatinami ne tik atsikratyti priklausomybių, bet ir pakeisti su jomis susijusius įpročius.
Taikant neįgaliųjų socialinę reabilitaciją didinamos jų dalyvavimo socialiniame gyvenime galimybės, mažinamas veiklos ribojimas, skatinama socialinis savarankiškumas, lygios teisės. Profesinės reabilitacijos tikslas – atkurti ar padidinti bedarbio, sumažėjusio darbingumo ar neįgalaus žmogaus profesinę kompetenciją, pajėgumą dalyvauti darbo rinkoje atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, darbingumą, amžių, lytį, išsilavinimą, taip pat pageidavimus, polinkius, įdarbinimo galimybes.