reabilitològija (reabilitacija + lot. logos – mokslas, sąvoka, žodis), medicinos šaka, tirianti neįgaliųjų ir ligonių reabilitacijos metodų ir priemonių taikymą, tobulinimą, naujų galimybių paiešką. Ligonių ir neįgaliųjų sveikatą grąžinančios priemonės (karštieji žemės šaltiniai, mineraliniai vandenys, saulė) žinomos seniai. Prieš 3000 m. kinų ir japonų gydytojai suprato judėjimo reikšmę organizmui, įv. ligoms gydyti taikė kvėpavimo pratimus, masažą. Hipokratas (Graikija) aprašė gydomosios mankštos metodiką širdies, kvėpavimo, virškinimo sistemos ligoms gydyti. A. K. Celsas (senovės Roma) veikale Apie mediciną aprašė gydomosios mankštos, masažo, vaikščiojimo veiksmingumą gydant paralyžių, Galenas (senovės Roma) suprato gydomosios mankštos ir darbo terapijos naudą. Avicena (Persija) veikale Medicinos kanonas aprašė fizinių pratimų, saulės ir oro vonių taikymą ligoms gydyti ir jų profilaktikai. A. Paré (Prancūzija) sukonstravo ortopedinių įtaisų (dirbtinių rankų ir kojų) sužeistiems kareiviams, gamino dirbtinius dantis, nosis.
Europoje 16 a. pradėta steigti vargšų namus. Prancūzijoje 1670 įkurtas karo neįgaliųjų viešbutis. 18 a. buvo steigiamos gyvybės ir sveikatos draudimo, globos įstaigos, kuriose neįgalieji buvo prižiūrimi, gydomi, įdarbinami. 19 a. sukurta grupinė ir procentinė neįgalumo nustatymo sistemos. 1922 susikūrė Tarptautinė neįgaliųjų vaikų draugija (International Society for Crippled Children), 1939 – Tarptautinė neįgaliųjų aprūpinimo draugija (International Society for the Welfare of Cripples). F. H. Krusenas (1898–1973, Jungtinės Amerikos Valstijos) 1938 pasiūlė fiziatrijos (fizinės medicinos) terminą.
Kaip savarankiška mokslo šaka reabilitologija sparčiai plėtojosi po II pasaulinio karo, buvo kuriamos reabilitacijos tarnybos, steigiami centrai. H. A. Ruskas (1901–89, Jungtinės Amerikos Valstijos) buvo vienas karo sužeistųjų reabilitacijos pradininkų. 20 a. 6 dešimtmetyje siautusi poliomielito epidemija paskatino daugelio profilinių reabilitacijos ir jos technologijos plėtrą. Naujų psichotropinių vaistų sukūrimas sudarė sąlygas integruoti į visuomenę daugelį psichikos ligonių ir neįgaliųjų. Reabilitacijos priemonėmis gydyti lūžiai, nudegimai, tuberkuliozė, nugaros skausmai, insultas, cukrinis diabetas, įgimti defektai, artritai, regos ir kalbos sutrikimai. 1960 susikūrė Tarptautinė neįgaliųjų reabilitacijos draugija (International Society for Rehabilitation of the Disabled). 1971 Jungtinių tautų organizacija priėmė protiškai atsilikusių žmonių deklaraciją, 1975 – neįgaliųjų teisių deklaraciją. 20 a. viduryje susikūrė Pasaulio fizinės ir reabilitacinės medicinos mokslinė draugija.
20 a. pabaigoje–21 a. prdžioje sukurta daug naujų vaistų, kompiuterinių sistemų, palengvinančių judėjimo, bendravimo funkcijas, darbingumą.
Lietuvoje
Reabilitacijos sistema kūrėsi 3 etapais: gydomosios fizinės kultūros ir fizioterapijos pavienių priemonių taikymas (iki 1991), daugelio profilių reabilitacijos plėtra (1992–2002), kompleksinės reabilitacijos kūrimas. Reabilitologijos pradžia siejama su gydomosios fizinės kultūros, psichofizinės treniruotės (poveikio organizmui metodas, keičiantis raumenų tonusą, reguliuojantis kvėpavimą, ugdantis aktyvų dėmesį, valią, savitvardą, reakciją į dirgiklius) diegimu (K. Dineika). 1951 Kauno Respublikinėje klinikinėje ligoninėje įsteigtas Gydomosios kūno kultūros kabinetas (vedėjas – E. Gutmanas, vėliau – R. Ivaškevičius). Pertvarkius 1969 įkurtą Kauno medicinos instituto filialą Palangoje 1992 įkurtas Psichofiziologijos ir reabilitacijos institutas. Mokslininkų ir gydytojų (Z. Januškevičius, J. Blužas, N. Misiūnienė, V. Duliūnaitė) pastangomis buvo kuriama sergančiųjų širdies raumens infarktu etapinė reabilitacijos sistema. 1991 priimtas Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (reguliuojantis neįgalumo nustatymą, neįgaliųjų medicininę, profesinę ir socialinę reabilitaciją, aplinkos pritaikymą neįgaliesiems, jų mokymą, nustatė neįgaliųjų integracijos į darbą, profesiją, visuomeninį gyvenimą teisines ekonomines ir organizacines garantijas, įteisino daugelio profilių reabilitacijos sistemos kūrimą). 1991 atidaryta Palangos reabilitacijos ligoninė, prie Respublikinės Santariškių ligoninės Fizioterapijos skyrius įkurtas Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos padalinys – Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centras, Lietuvos sveikatos mokslų universitete – Reabilitacijos klinika. 1992–2002 sanatorijose, poliklinikose, ligoninėse įkurta daugiau kaip 60 specializuotų reabilitacijos skyrių. 1994–2002 perkvalifikuoti gydytojai kurortologai, pradėta rengti fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojus, kineziterapeutus, ergoterapeutus, slaugytojus. 2002 parengta Nacionalinė neįgaliųjų medicininės, profesinės, socialinės reabilitacijos ir integracijos programa 2003–12 metams. Žymiausi reabilitologai: A. Andziulis, R. Dadelienė, K. Dineika, V. Jasiūnas, V. J. Meška, A. Kriščiūnas, A. Juocevičius, G. Žiliukas.
Knygos: Reabilitacija (1993 32008), Kurortinė medicina (1999), Ergoterapija (2008), Kineziterapija (2008), A. Kriščiūnas Reabilitacijos pagrindai (2008 22014), Albertas Skurvydas Judesių mokslas (1 d. 2020).
L: A. Kriščiūnas. Reabilitacijos pagrindai Kaunas 2008.