realzmo dail
Realizmo dailės atstovai, atmetę akademizmo ir romantizmo principus, siekė neidealizuotai vaizduoti juos supantį regimąjį pasaulį. Romantikų subjektyvizmui, kuriam būdinga jausmų, poetinių vaizdinių, sapnų, fantazijos pasaulio aukštinimas, priešpriešintos racionaliai suvokiamos ir protu grindžiamos tiesos. Priešintasi akademizme vyravusiam žanrų ir estetinių vertybių hierarchijos, idealizuoto grožio principui. Atsisakyta vaizduoti mitologines, religines ir fantazija paremtas scenas. Kūrybos tikslu skelbta tiesa ir tikrovė, atkreiptas dėmesys į socialines problemas, žemesniojo socialinio sluoksnio žmonių gyvenimo realijas. Šios idėjos kilo iš pozityvizmo filosofijos, skatinusios atsisakyti bet kokios metafizikos, remtis mokslo galia, tiksliais tyrimo metodais, joms susiklostyti įtakos turėjo didėjantis žmonių teisių suvokimas, pramoninis perversmas ir 1848 Tautų pavasario revoliucijos. Dėl šių pokyčių reikšmės neteko oficialioji dailė, reprezentaciniai valdovų, didikų, reikšmingų istorinių įvykių vaizdai.
Raida
G. Courbet. Dailininko studija, mano septynerių meninio ir moralinio gyvenimo metų alegorija (aliejus, 1855, Orsay muziejus Paryžiuje)
Protestą nusistovėjusioms dailės normoms ir įsigalėjusiai tradicijai 1855 paskelbė prancūzų tapytojas G. Courbet, kai Pasaulinės parodos Paryžiuje komisija dėl tariamai nereikšmingų siužetų ir neįprastos jų traktuotės atmetė dailininko kūrinius (Laidotuvės Ornans’e 1849–50, Dailininko studija, mano septynerių meninio ir moralinio gyvenimo metų alegorija 1855). G. Courbet atskirame paviljone surengė savo paveikslų ekspoziciją Le Réalisme. Jo kūryba žymėjo perversmą vaizduojamojoje dailėje, įnešė naujovių į buitinį žanrą, lėmė peizažinės ir portretinės tapybos pokyčius.
Naujai, be kritikos, ironijos, idealizacijos, poetiškumo, buvo pažvelgta į žemesniojo socialinio sluoksnio žmonių kasdienybę, iškelta socialinių prieštaravimų tema. Pamėgti kamerinio tipo portretai, kuriuose buvo atskleidžiama asmens individualybė, jo charakteris, kartais – nacionaliniai bruožai. Aštrinant socialinę charakteristiką, kartais buvo pasitelkiami karikatūros elementai. Peizažo srityje įvertinti plenerinės tapybos privalumai, plėtota vadinamojo nuotaikos peizažo kryptis. Plastinėje raiškoje, kaip sąmoninga priešprieša akademizmo taisyklėms, pagrįstoms antikos ir klasicizmo tradicija, pasitelktas tapybinis pradas, gausūs spalvų ir faktūrų deriniai. Realistai vertino ir mokėsi iš 17 a. olandų koloristinės tapybos, anglų romantinio peizažo (daugiausia – J. Constable’io plenerinės tapybos). Realistų plenerinės tapybos patirtis paskatino impresionizmą. Realizmas ryškiausiai pasireiškė tapyboje, menkiau grafikoje ir skulptūroje.
Prancūzijoje atsiradęs realizmas apėmė maždaug 1840–80 laikotarpį. Realizmo idėjas, be G. Courbet, skleidė J.‑F. Millet, H.‑V. Daumier, t. p. Barbizono mokyklos atstovai (T. Rousseau, J.‑B. C. Corot, Ch. F. Daubigny ir kiti). Realizmas veikiai pasiekė ir kitas Europos šalis bei Šiaurės Ameriką. Itin ryškiai realizmas atsiskleidė Rusijos dailėje, kur buvo įkurta realistinės dailės principus propaguojanti Kilnojamųjų dailės parodų draugija. Rusijos realizmas dar labiau nei prancūziškasis akcentavo socialinius aspektus, nacionalinę problematiką, todėl kartais jis vadinamas kritiniu, socialiniu arba ideologiniu realizmu. Žymiausi Rusijos realistai: I. Repinas, P. Fedotovas, V. Perovas, A. Savrasovas, I. Šiškinas, V. Surikovas.
V. Surikov. Menšikovas Beriozove (aliejus, 1883, Tretjakovo galerija Maskvoje)
Realizmas Lietuvos dailėje
V. Slendzinskis. Senutė veria adatą (aliejus, 1860, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Lietuvos dailę realizmas pasiekė per Rusijos, Prancūzijos, Vokietijos meno centrus. Iš kitų kraštų parsivežtos idėjos dažnai susipindavo su vietine dailės tradicija, kurioje buvo labai ryškus romantizmo, 19 a. pabaigoje peraugusio į neoromantizmą, judėjimas. Realizmo krypties bruožų būta K. Rusecko, T. Goreckio, V. Slendzinskio, J. Marševskio, K. Rafalavičiaus, J. Balzukevičiaus, A. Römerio, E. M. Römerio, K. Alchimavičiaus, T. Daugirdo, N. Silvanavičiaus kūryboje. Lietuvoje realizmo principus skleidė ir I. Trutnevo vadovaujama Vilniaus piešimo mokykla (veikė 1866–1915). Rusijos realizmo krypties (Kilnojamųjų dailės parodų draugijos) kūriniai 1873 eksponuoti Vilniuje surengtoje parodoje.
L: N. Tuffelli XIX amžiaus menas Vilnius 2000; R. Rosenblum, H. W. Janson Art of the Nineteenth Century: Painting and Sculpture London 1984; А. Benua Istorija russkoj živopisi v XIX veke Моskva 1999.
2535
-realizmas