realusis Aš

realùsis Aš, savęs tokio, koks yra iš tikrųjų, suvokimas. Priešprieša idealiajam Aš (koks norėtų būti). Realusis Aš nurodo asmenybės padėtį visuomenėje, jo gebėjimus ir realias galimybes tuos gebėjimus realizuoti. Realiojo Aš sąvoka yra santykiška, nes santykiškas yra ir savęs pažinimas. Realiame gyvenime kiekvienas suvokia, vertina save ir sąmoningai, ir pasąmoningai, todėl net ir subrendusi asmenybė suvokia ir vertina save nevisiškai tiksliai. Pavyzdžiui, aukštai save vertinantis žmogus išgyvena pasididžiavimo savimi, savosios vertės jausmą, o žemai save vertinantis, priešingai, – nepasitenkinimo, nevisavertiškumo jausmą. Kintant socialinei aplinkai savęs vertinimas gali lemti, kaip žmogus reaguos į aplinkos poveikį. Dažniausiai stengiamasi paslėpti tam tikras savo silpnybes, trukdančias elgtis taip, kaip to reikalauja socialinio elgesio normos. Didesnis realiojo Aš ir idealiojo Aš atotrūkis sukelia pavojų, kad kiti gali pastebėti, jog tai netikrasis Aš. Tada po truputį realusis Aš išstumiamas į pasąmonę, tai yra žmogus neigia savo išgyvenimus, neatitinkančius iškreiptos Aš koncepcijos. Neigimas neišnyksta, jis iš pasąmonės ir toliau turi įtakos žmogaus elgesiui. Vyksta konfliktas tarp sąmoningo Aš vaizdo ir pasąmoninių išgyvenimų. Jei dažnai kartojasi Aš struktūros neatitinkantys išgyvenimai, žmogus jaučia intensyvų nerimą. Tokia asmenybė vadinama neurotine – gynybos mechanizmai veikia iš dalies, Aš struktūra išsaugoma, bet yra pažeidžiama, neįvertinanti savo nestabilumo.