realybė

realýbė (lot. realis – daiktiškas, tikras), tikróvė, tikras daiktų ir reiškinių būvis, nepriklausantis nuo suvokimo ir supratimo būdų; fikcijos, iliuzijos, fantazijos, idealybės priešybė. Platesne šio žodžio prasme – visa, kas egzistuoja. Įvairios filosofijos kryptys realybę supranta nevienodai. Materializmui realybė yra objektyvi, nepriklausoma nuo sąmonės tikrovė; objektyviojo idealizmo požiūriu (G. W. F. Hegelis, F. W. J. Schellingas ir kiti) ji yra tikrosios būties – idėjos, absoliuto – pasireiškimas, todėl laikoma žemesne, antrine būtimi; subjektyvusis idealizmas (G. Berkeley, J. Locke’as ir kiti) realybę tapatina su suvokimu. Realybės klausimas pradėtas nagrinėti antikinėje filosofijoje, svarstant, kas iš tikrųjų egzistuoja, o kas tik atrodo, kad egzistuoja. Elėjos mokyklos atstovai teigė, kad tikroji būtis yra nekintama, pastovi, pažįstama ne juslėmis, o protu. Platonas būties tikrumą kildino iš savaime egzistuojančių pastovių idėjų, atomistai – iš nekintamų fizinio pasaulio elementų. Realybė kaip filosofinė kategorija atsirado vidurinių amžių scholastikoje: Dievui buvo priskiriamas aukščiausias realybės laipsnis. Tomas Akvinietis teigė esant realybių hierarchiją. Naujaisiais amžiais požiūris, kad egzistuoja realybės laipsniai, išliko. R. Descartes’as ir B. Spinoza manė, kad aukštesnį realybės laipsnį turi substancijos. G. W. Leibnizas manė, kad aukščiausią realybę turi monados. 20 amžiaus filosofijoje po loginio pozityvizmo (B. Russellas, G. Moore’as ir kiti) prieš idealizmą nukreiptos kritikos, ėmė stiprėti realizmo, teigiančio, kad materialūs objektai egzistuoja anapus mūsų sąmonės ir nepriklauso nuo mūsų pojūčių, įtaka. Šiuolaikinis požiūris į realybę atsiskleidžia realizmo ir idealizmo bei fenomenalizmo, teigiančio, kad jokie materialūs objektai ar reiškiniai neegzistuoja nepriklausomai nuo mūsų sąmonės ar žinių, priešpriešoje. Šis klausimas įgijo ne tiek ontologinį, kiek gnoseologinį pobūdį – keliami klausimai ne apie realybės egzistavimą, bet kaip ir kokiu laipsniu ji yra pažįstama.