reanimatològija (reanimacija + gr. logos – mokslas, sąvoka, žodis), medicinos šaka, tirianti organizmo gyvybinių funkcijų išnykimo ir sugrąžinimo dėsnius, kritinių (terminalinių) būklių patogenezę, kliniką, gydymą ir profilaktiką. Jau senovėje buvo bandoma gaivinti naujagimius, skenduolius. Senovės Egipte aprašyti gaivinimo metodai – krūtinės suspaudimas, laikymas pakėlus už kojų. 16 a. pr. Paracelsas (Šveicarija) aprašė dirbtinį kvėpavimą iš burnos į nosį, 1540 A. Vesalius (Italija) aprašė gyvūno trachėjos intubaciją tuščiavidure nendrės šakele, 1733 W. Tossachas (1700–71, Škotija) – gaivinimą iš burnos į burną. 1768 Danijos humaniškoji draugija išleido skenduolių gaivinimo rekomendacijas. 18 a. J. Howardas (Didžioji Britanija) aprašė išorinį krūtinės suspaudimo metodą, 1891 F. Maassas (Jungtinės Amerikos Valstijos) paskelbė apie sėkmingą uždarą širdies masažą žmogui. 1895 A. Kirsteinas (1863–1922, Vokietija) atliko pirmąją tiesioginę laringoskopiją, paskelbė, kad ją naudojant patogu traukti svetimkūnius iš trachėjos ir bronchų. 1889 H. Headas (Didžioji Britanija) išrado endotrachėjinį vamzdelį.
Reanimatologija atsirado, kai 19 a. imta chirurgijoje taikyti anesteziją ir dėl to pagausėjo staiga mirusių ligonių. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje aprašyta naujų kvėpavimo atkūrimo būdų, širdies vidinis masažas (1901, K. Igelsrudas, 1867–1940, Norvegija), širdies išorinis masažas (1903, G. W. Crile’is, 1864–1943, Jungtinės Amerikos Valstijos). 1922 reanimuojant imtas naudoti adrenalinas, kiek vėliau – ir atropinas. 1947 C. S. Beckas (1894–1971, Jungtinės Amerikos Valstijos) sukūrė širdies atviros elektros defibriliacijos, V. Eskinas ir A. Klimovas (Kirgizija, SSRS) – uždaros defibriliacijos metodą. 1950 W. G. Bigelow (1913–2005, Kanada) su kitais aprašė terapinę hipotermiją atliekant širdies operaciją, sukūrė dirbtinį elektrokardiostimuliatorių. 1950–60 reanimatologija tapo savarankiška medicinos šaka, ligoninėse atsirado reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriai, reanimaciniai automobiliai ir medikų brigados. 1952 Danijoje poliomielito protrūkio metu taikyti neigiamo slėgio ventiliatoriai, 1956 B. A. Ibsenas (1915–2007, Danija) įdiegė teigiamo slėgio ventiliaciją per tracheostomą. B. Lownas (Jungtinės Amerikos Valstijos) 1952 aprašė modernią defibriliacijos metodiką, 1961 sukūrė defibriliatorių ir kardioverterį širdies ritmo sutrikimams gydyti. J. Elamas (1918–95, Jungtinės Amerikos Valstijos) ir P. Safaras (1924–2003, Austrija ir Jungtinės Amerikos Valstijos) 1954–56 aprašė tiesioginio oro įpūtimo metodiką, remdamasis jų darbais 1957 A. Laerdalis (Norvegija) sukūrė reanimacinį manekeną (Resusci Anne); tais pačiais metais išleista P. Safaro knyga Gaivinimo ABC (ABC of resuscitation). 1960 W. B. Kouwenhovenas (1886–1975), J. R. Jude’as (g. 1928) ir G. G. Knickerbockeris (g. 1932, visi Jungtinės Amerikos Valstijos) paskelbė širdies netiesioginio masažo atlikimo metodiką. 1979 išrastas pirmasis portatyvinis defibriliatorius, 1981 – implantuojamasis defibriliatorius.
Lietuvoje
1805 A. Sniadeckis žurnale Dziennik Wileński paskelbė straipsnį Apie tariamos mirties atvejus ir gyvybės grąžinimo būdus mirusiems asmenims (lenk.), kuriame aprašė dirbtinio kvėpavimo būdą iš burnos į burną skenduoliams ir pakaruokliams gaivinti, svarstė apie elektros srovės panaudojimą širdies veiklai atkurti. Tai vienas pirmųjų pasaulyje mokslo darbų iš reanimatologijos, kuriame rašoma apie skirtingą mirties pobūdį, pabrėžiama pirmosios pagalbos staiga mirusiam svarba, raginama supažindinti visuomenę su gaivinimo būdais.
1950–60 reanimatologija Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, tapo savarankiška mokslo šaka. Sudaryta ir pradėta naudoti reanimacijos metodų sistema, sukurta medicininių aparatų (dirbtinis inkstas, dirbtinė kraujo apytaka, dirbtinė ventiliacija). 1958 Respublikinės Kauno klinikinės ligoninės chirurgijos skyriuje Z. Januškevičiaus iniciatyva įkurtas vienos lovos intensyvaus sekimo postas. Efektyvius reanimacijos metodus Lietuvoje pirmasis įdiegė A. Smailys. Jis 1959 Kauno klinikoje padarė tiesioginį, 1961 – ir netiesioginį širdies masažą, t. p. sukūrė būdų skenduoliams gaivinti. 1963 A. Lukoševičiūtė pirmą kartą Lietuvoje sėkmingai panaudojo elektrinę širdies defibriliaciją. 1965 pradėta taikyti ilgalaikė dirbtinė plaučių ventiliacija (B. Šlapikienė, G. Kanaporis, S. Taftienė, A. Vaičėnas). Visose didelėse ligoninėse įkurti specialiosios reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriai. 1968 Z. Statkevičius pirmą kartą atliko peritoninę dializę, 1969 Z. Dulevičius – hemodializę. J. Brėdikis įdiegė į kliniką ir tobulino širdies elektros stimuliacijos metodus. 1969 A. J. Marcinkevičius panaudojo dirbtinę kraujo apytaką gaivindamas ir gydydamas ligonę, sergančią plaučių arterijos embolija, J. Brėdikis 1974 – gaivindamas sušalusį žmogų. 1975 Kauno medicinos institute įkurta Anesteziologijos ir reanimatologijos katedra (vadovė A. Lukoševičiūtė, nuo 1994 – D. Reingardienė). Nuo 1967 veikia Lietuvos anesteziologų ir reanimatologų draugija.
Reanimatologijos problemas nagrinėja A. Baublys, J. Ivaškevičius, V. Žilinskaitė, A. Macas. Svarbesnės knygos: M. Ramanauskaitės ir R. Kuzminskienės Reanimacija ir intensyvi terapija pediatrijoje (1976), A. Lukoševičiūtės Reanimatologija (1979), autorių kolektyvo Anesteziologija ir reanimatologija (1984), Urgentinė chirurgija (2 t. 1984, 1987), Vaikų reanimacija ir intensyvioji terapija (1992), J. Ivaškevičiaus Bendroji anesteziologija (1999), Anesteziologijos įvadas: ūminis skausmas ir jo malšinimas (sudarytojas A. Macas, 2016).