Rebekà, Biblijos (Senojo Testamento) personažas. Izaoko žmona, Abraomo brolio Nahoro vaikaitė, Rachelės tėvo Labano sesuo, Ezavo ir Jokūbo motina. Pr 24 pasakojama, kad Abraomas, norėdamas sūnui Izaokui surasti žmoną, jos ieškoti išsiuntė tarną į savo tėvynę, nes nenorėjo, kad sūnus vestų kanaanietę. Pabrėžiama Rebekos svetingumas (davė gerti atvykusiam Abraomo tarnui), meilė gyvūnams (pagirdė jo kupranugarius), grožis ir skaistumas. Svetimame krašte Izaokas melavo, kad Rebeka yra jo sesuo, nes bijojo, kad dėl jos grožio vyrai gali jį užmušti (Pr 26, 7). Rebeka buvo nevaisinga dvidešimt metų, po to pagimdė Ezavą ir Jokūbą. Per sunkų nėštumą Viešpats jai apreiškė, kad jos sūnūs bus priešiški vienas kitam ir taps dviejų tautų protėviais (Pr 25, 23).
Rebeka (dailininkas J. K. Lothas, Eliezaras ir Rebeka prie šulinio, aliejus, 1670, Ermitažas Sankt Peterburge)
Izaokui senatvėje ketinant palaiminti pirmagimį Ezavą, dėl Rebekos klastos palaiminimas buvo suteiktas jaunėliui Jokūbui, nes Rebeka jį mylėjo labiau (Pr 27). Ezavas dėl to įniršęs ketino nužudyti Jokūbą, bet Rebeka padėjo jam pabėgti į Haraną pas Labaną, o Izaokui paaiškino, kad nenori, jog Jokūbas kaip ir Ezavas vestų hetitę. Pr 49, 31 minima, kad Rebeka buvo palaidota Machpelos oloje su kitais protėviais.
Rabinistinėje literatūroje rašoma, kad Rebeka pasižymėjo dorybe, nors ir buvo kilusi iš sukčių krašto. Pasakojama, kad jai nėščiai einant pro sinagogą iš įsčių bandydavo ištrūkti Jokūbas, o pro pagonių šventyklą – Ezavas. Pabrėžiama Rebekos pranašystės dovana: klasta privertusi Izaoką palaiminti Jokūbą, Rebeka tai darė ne vien iš meilės Jokūbui, bet ir bandydama užbėgti už akių nelaimei, kuri būtų įvykusi, palaiminus niekingą sūnų. Filonas Aleksandrietis teigia, kad Rebeka yra Kantrybės alegorija. Pasak jo, Rebeka turėjo polinkį ir į gėrį, ir į blogį (Jokūbas ir Ezavas), bet gebėjo juos atskirti. Dailėje dažniausiai vaizduojamas Rebekos ir Abraomo tarno susitikimas prie šulinio: ji duoda jam gerti, girdo jo kupranugarius arba ima iš jo dovanas.
2182