rečitatỹvas (it. recitativo < lot. recito – deklamuoju), kalbai artimas, muzikine deklamacija pagrįstas vokalinės, vėliau ir instrumentinės muzikos melodikos tipas. Jam būdinga dažni to paties aukščio garso pakartojimai, charakteringų kalbos intonacijų (klausimo, šūksnio, aimanos ir kita) mėgdžiojimas, tonacinis nepastovumas, šnekamajai kalbai artima ritmika.
Profesionaliojoje pasaulietinėje muzikoje rečitatyvas atsirado 16 amžiuje. 17 a. pradžioje kaip daininga deklamacija (itališkai stile recitativo, stile rappresentativo) įsitvirtino J. Peri, G. Caccini, E. de Cavalieri, M. da Gagliano, C. Monteverdi ir kitų italų kompozitorių monodinių žanrų kūriniuose. 17 a. antroje pusėje išsiskyrė du rečitatyvo tipai: recitativo secco (semplice) ir melodingesnis recitativo accompagnato (akompanuojamasis; būna su orkestru, dar vadinamas recitativo stromentato). 18 a. komiškosiose operose būta ir šnekamųjų intarpų (vėliau būdingų operetei). Vokietijoje stile recitativo taikė H. Schützas (Dovydo psalmės 1619), Anglijoje dainingą rečitatyvą, panašų į ariozo, ištobulino H. Purcellis, prancūziškąjį rečitatyvą kaip ritmizuotą deklamaciją – J.‑B. Lully. Rusijoje 19 a. melodizuotu rečitatyvu operą pagrindė A. Dargomyžskis (Akmeninis svečias 1872). 19 a. pabaigoje ištisinės plėtotės operose rečitatyvas nebevartotas.
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje atsirado rečitatyvo atmaina – kalbamasis dainavimas (vokiškai Sprechgesang). Instrumentinėje muzikoje rečitatyvą vartojo J. Kuhnau, F. A. Bonporti, C. Ph. E. Bachas, J. M. Haydnas, L. van Beethovenas, H. L. Berliozas, A. Schönbergas.
1571