redùkcijos, misijnės redùkcijos, indėnų gyvenvietės, kurias Ispanijos valdų Lotynų Amerikoje pakraščiuose kūrė katalikų ordinų (dominikonų, kapucinų, pranciškonų ir ypač jėzuitų) misionieriai, ir tose vietose gyvavusi tvarka. Tikslas – sudaryti sąlygas indėnams tapti karaliaus pavaldiniais, t. y. išmokyti juos amatų, dirbti žemę, mokėti mokesčius ir atlikti atodirbines prievoles, juos sukrikščioninti. Įkuriant pirmąsias redukcijas didelę įtaką turėjo pirmųjų misionierių Lotynų Amerikoje (B. de Las Casaso ir kiti) nuostata, kad blogi krikščionys skurdina ir tvirkina indėnus. Ispanijos karaliaus nurodymu redukcijos nepriklausė kolonijinės valdžios jurisdikcijai; valdžia jose buvo atiduota vienuoliams. Be jų leidimo neindėnams įžengti į redukcijų teritoriją buvo draudžiama. Redukcijų gyventojai nemokėjo pagalvės mokesčio ir nebuvo varomi į prievartinius darbus (mita).
Redukcijos ypač paplito ir didžiausius plotus užėmė Kalifornijoje, Jukatane, Paragvajuje, prie Orinoco ir Titicacos. Žinomiausios redukcijos buvo Paragvajaus jėzuitų valstybėje (1610–1768), kurioje klestėjimo laikotarpiu gyveno apie 150 000 žmonių. Redukcijos kėlė greta gyvenančių ispanų kolonistų ir kreolų nepasitenkinimą. Misionieriai aprašinėjo savo pavaldinių kalbą, religiją, papročius, mokė juos amatų, auginti naminius gyvulius, dirbti žemę. Tai kėlė indėnų kultūrą ir padėjo jiems perimti ispanų pasiekimus. Misionieriai valdė padedami indėnų savivaldos. 1768, Ispanijos karaliui jėzuitų ordiną uždraudus, redukcijos pradėjo nykti. Galutinai nunyko per Šviečiamojo amžiaus reformas Ispanijoje (18 a. pabaiga) ir Lotynų Amerikos nepriklausomų valstybių liberalias reformas (19 a.).