reformãcija (lot. reformatio – pertvarkymas), 16–17 a. Vakarų krikščionių religinis judėjimas, siekęs reformuoti Katalikų Bažnyčią ir katalikybės doktriną, lėmęs protestantiškųjų (evangelinių) Bažnyčių kūrimąsi. Kai kuriose šalyse (Vokietijoje, Anglijoje, Škotijoje) reformacija kilo, buvo remiama ir ginama politinės valdžios (kunigaikščių, miestų tarybų); šioje reformacijos srovėje susidarė 3 protestantizmo šakos: evangelikų liuteronų (liuteronybė), evangelikų reformatų (kalvinizmas) ir anglikonų (anglikonybė); radikalioji reformacijos srovė – anabaptistai, nuosekliai palaikę Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, buvo persekiojami tiek katalikų, tiek protestantų valdžios.
Ištakos
Bažnyčios reformos kai kurias idėjas vėlyvaisiais viduriniais amžiais (14–15 a.) pradėjo kelti ir diegti J. Wycliffe’as ir jo sekėjai Anglijos lolardai, J. Husas ir Čekijos husitai. Apie bažnytinio gyvenimo atsinaujinimą diskutuota Konstanco susirinkime (1414–18) ir Bazelio susirinkime (1431–49). Įtakos filosofijai ir teologijai turėjo nominalizmas. Didelę įtaką padarė humanizmo idėjos, Europos nacionalinių valstybių formavimasis ir kylantis nacionalinis sąmoningumas, augantys miestai, bręstantys socialiniai konfliktai (valstiečių sukilimai 1524–25), kiti politiniai, ekonominiai, socialiniai ir intelektiniai veiksniai. 15 a. viduryje išrastas knygų spausdinimas prisidėjo prie reformacijos idėjų sklaidos.
Idėjos
Reformacija prasidėjo Vokietijoje, kai 1517 10 31 M. Liuteris Wittenberge paskelbė 95 tezes (daugelio šalių evangelikų Bažnyčios šią dieną laiko reformacijos švente). Tezėse M. Liuteris kritikavo tuometinę atlaidų praktiką, bet jokių esminių reformų dar nesiekė. Svarbiausia reformacijos idėja, jog išganymą teikia vien Dievas iš savo malonės ir per žmogaus tikėjimą, kilo vėliau, ją M. Liuteris gynė 1518 Heidelbergo dispute. 1519 Leipcigo dispute jis patvirtino popiežiaus ir bažnytinių susirinkimų klystamumą. 1520 pasirodė svarbūs pirmieji M. Liuterio reformaciniai raštai Apie krikščionio laisvę (vokiškai Von der Freiheit eines Christenmenschen, lotyniškai Tractatus de libertate christiana, lietuvių kalba 1998) Apie gerus darbus (Von den guten Werken), Apie Bažnyčios babiloniškąją nelaisvę (De captivitate Babylonica ecclesiae praeludium), Vokiečių tautos krikščioniškajai aukštuomenei (An den christlichen Adel deutscher Nation). Popiežius Leonas X jo mokymą pasmerkė (bulė Exsurge Domine 1520), 1521 M. Liuterį ekskomunikavo.
M. Liuterio 95 tezių leidimas, išspausdintas 1517 Bazelyje
1521–22 teologinė ir bažnytinė reformacijos programa jau buvo susiformavusi (1521 Ph. Melanchthonas parašė pirmąją reformacijos mokymo santrauką Loci communes): bažnytinio gyvenimo pagrindas yra ne Bažnyčios teisė ar institucinė galia, o vien tik Biblija. Visos reformacijos srovės svarbiausiu uždaviniu laikė įtvirtinti visišką Biblijos autoritetą. Esminiai reformacijos punktai, bendri visoms iš reformacijos kilusioms Bažnyčioms, išreikšti formulėmis: sola gratia – vien per malonę, ateinančią iš Dievo, žmogus gauna išgelbėjimą, o ne nusipelno darbais; sola fide – vien per tikėjimą žmogus nuteisinamas; sola scriptura – vien Biblija sudaro krikščioniško gyvenimo pagrindą; solus Christus – vien Kristaus asmuo, veikla ir mokymas sudaro pagrindą žmogaus atpirkimui; soli Deo Gloria – vienam Dievui garbė. Bažnytinis gyvenimas ir liturgija buvo iš esmės atnaujinta, uždaryti vienuolynai, panaikintas celibatas, vietoj lotyniškų Mišių ir Mišių aukos atsirado evangeliškos pamaldos, laikomos vietos kalba, su Šventąja Vakariene (duona ir vynu) ir apeigos centru – pamokslu. Iki 1525 reformacijos įsitvirtino dalyje Vokietijos; svarbiausi jos reformatoriai – J. Agricola, J. Brenzas, J. Bugenhagenas, M. Buceris, W. Capito ir kiti.
Kita reformacijos srovė beveik tuo pačiu metu kilo Šveicarijoje, kur nuo 1519 veikė U. Zwinglis. 1523–25 reformacija įsitvirtino Ciuriche, 1527 Sankt Gallene, 1528 Berne, 1529 Schaffhausene ir Bazelyje, 1532 Ženevoje. Šiuo laikotarpiu abiejose šalyse susiformavo ir trečia reformacijos srovė – anabaptistų judėjimas.
Raida
Nuo 16 a. 3 dešimtmečio reformacija ėmė plisti Europoje. Atsirado vientisos katalikų ir protestantų teritorijos. Tarp katalikų ir protestantų kylančią nesantaiką bandyta išspręsti Augsburgo reichstage. Čia 1530 paskelbtas Evangelikų Liuteronų Bažnyčios svarbiausias dokumentas – Augsburgo išpažinimas, bet Šventosios Romos imperatorius Karolis V jį atmetė. Dėl įvairių priežasčių įsiplieskė kariniai konfliktai Šveicarijoje (Kappelio karai, 1529, 1531), Vokietijoje (Schmalkaldeno karas, 1546–48). Augsburgo religinės taikos sutartimi (1555) buvo įtvirtintas Šventosios Romos imperijos konfesinis padalijimas.
Skandinavų šalys į reformaciją perėjo be konfesinio skaldymosi. Pirmiausia reformacija pasiekė Švediją (1527), po to Daniją ir Norvegiją (1536). Anglijoje 1534 Anglikonų Bažnyčia atsiskyrė nuo Romos Katalikų Bažnyčios (Supremacijos aktas), o teologijos reforma įvykdyta vėliau (Apeigynas / Book of Common Prayer 1549, 42 straipsniai 1552).
Iki 16 a. vidurio reformacijos istorijoje dominavo evangelikai liuteronai. Antroje pusėje ėmė aktyviau reikštis H. Bullingerio (Ciuriche) ir J. Kalvino (Ženevoje) šalininkai. Sutardami dėl Šventosios Vakarienės (Consensus Tigurinus 1549), jie nesutarė dėl kai kurių teologijos klausimų, tai davė pradžią evangelikų reformatų konfesijai (kalvinistams). Su kalvinizmo plitimu susijusi antroji reformacijos banga (1550–1600). Prancūzijoje reformacija (jos šalininkai vadinti hugenotais) įsitvirtino 16 a. 6 dešimtmetyje. 1559 įvyko I nacionalinis Evangelikų Reformatų Bažnyčios sinodas. Susidūrę su stiprėjančios Romos Katalikų Bažnyčios pasipriešinimu (Tridento susirinkimas, 1545–63) protestantai įsitvirtino tik kai kuriuose Prancūzijos regionuose ir nuo 17 a. vidurio buvo intensyviai persekiojami. Evangelikai reformatai daugumą sudarė keliose Vokietijos žemėse – Pfalce, Hesene, Rytų Fryzijoje. Valstybinė Evangelikų Reformatų Bažnyčia 1560 įkurta Škotijoje (vadovas J. Knoxas), daug šalininkų ši konfesija turėjo Nyderlanduose ir Vengrijoje.
M. Liuterio ir reformacijos veikėjų gyvenimas (spalvota litografija, 1874)
Italijoje reformacija apie 1600 užgniaužta, protestantų bažnyčios neįsitvirtino. Iš Italijos kilo reformatorius P. M. Vermigli ir antitrinitoriai G. Blandrata, B. Ochino ir F. Sozzini (socinizmas), kurie padarė įtaką reformacijos raidai Lenkijoje ir Lietuvoje. Ispanijoje (Sevilija, Valladolidas) ir Portugalijoje reformacijai pasireikšti neleido inkvizicija.
Mirus svarbiausiems reformatoriams – M. Liuteriui (1546), J. Kalvinui (1564) ir H. Bullingeriui (1575) – reformacijos teologinis procesas iš esmės baigėsi. Konfesijų formavimosi pabaigą ir mokymo sistemos įtvirtinimą žymi tikėjimo išpažinimai (evangelikų reformatų: Belgų tikėjimo išpažinimas / Confessio Belgica 1561, Heidelbergo katekizmas / Heidelberger Katechismus 1563 ir Antrasis šveicarų tikėjimo išpažinimas / Confesio helvetica posterior 1566 – Helvecijos simbolis; evangelikų liuteronų: Santarvės formulė / Formula Concordiae 1577 ir Santarvės knyga / Liber Concordiae 1580; Anglikonų Bažnyčios – 39 straipsniai / Thirty‑Nine Articles 1563).
Gretinant su politiniais įvykiais reformacijos įvairiose valstybėse baigėsi nevienodu laiku. Proceso pabaigą Vokietijoje žymi Augsburgo religinės taikos sutartis, kitose šalyse – tik prasidėję religiniai konfliktai: Prancūzijoje religiniai karai (hugenotų karai 1559–98), Nyderlanduose dešimtmečius trukusi išsilaisvinimo kova (nuo 1568), daugelį Europos valstybių apėmęs Trisdešimties metų karas (1618–48), Anglijos revoliucija (1640–60). Galutinai reformaciją, kaip konfesijų atsiradimo ir konfliktų epochą, užbaigė presbiterijonų svarbiausias tikėjimo dokumentas Westminsterio tikėjimo išpažinimas (1647).
Dėl reformacijos skilo Vakarų krikščionija, atsirado daug konfesijų ir denominacijų. Reformacija paskatino modernėti visuomenę, kultūrą, politiką, valstybės valdymą, padarė didelę įtaką ekonomikos, mokslo, švietimo plėtrai.
473
Reformacija Lietuvoje
Lietuvoje per reformaciją įsitvirtino liuteronybė, kalvinizmas ir arijonybė (anabaptistai, antitrinitoriai, arijonai, socinizmas). Anksčiausiai reformacija ėmė plisti ir įsigalėjo Mažojoje Lietuvoje, kuri įėjo į 1525 sukurtą Prūsijos kunigaikštystę; čia valstybine religija buvo paskelbta liuteronybė. Pirmieji reformacijos šalininkai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje viešai pasirodė 16 a. 3–4 dešimtmetyje, vieni jų buvo evangelikai liuteronai, kiti dar neapibrėžto tikėjimo išpažinimo. Pirmieji reformacijos evangelikų veikėjai evangelikai liuteronai – J. Tartilavičius‑Batakietis, A. Kulvietis, S. Rapolionis, M. Mažvydas, J. Zablockis. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Katalikų Bažnyčios persekiojami jie buvo priversti išvykti į Mažąją Lietuvą.
Nuo 16 a. 6 dešimtmečio Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje plito kalvinizmas, ilgainiui virtęs stipriausia reformacijos srove Lietuvoje. To dešimtmečio pabaigoje jis susiformavo į savarankišką, nuo Romos popiežiaus nepriklausomą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Evangelikų Reformatų Bažnyčią Unitas Lituaniae (Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčia). Ją valdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų reformatų provinciniai sinodai – kasmetiniai bendruomenių ministrų ir Bažnyčios globėjų suvažiavimai, pradėti šaukti Vilniuje 1557, vykdavo iki 1945, išskyrus karų ir marų metus. Jų sprendimai sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Evangelikų reformatų Bažnyčios teisę. Lenkijoje vykdavo Generaliniai sinodai; į juos siunčiami dvasininkai surinkdavo informaciją ir aptardavo ginčytinus teologijos klausimus. Bažnyčios nariai – dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų, bajorų, miestiečių, miestelėnų, kai kurių dvarų valstiečiai – sudarė parapijas. 16 a. pabaigoje bendruomenės teritoriniu atžvilgiu buvo suskirstytos į 6 distriktus: Vilniaus, Žemaičių, Užnerio, Naugarduko, Polesės ir Baltarusių (Minsko), jiems vadovavo renkamas vyriausiasis dvasininkas – superintendentas. Įtakingiausi šios reformacijos srovės rėmėjai buvo Biržų‑Dubingių šakos Radvilos, globojo Bilevičių, Chodkevičių, Manvydų Dorohostaiskių, Hlebavičių, Kiškų, Naruševičių, Pacų, Radziminskių‑Franckevičių, Sapiegų, Šemetų, Tiškevičių, Tolvaišų, Valavičių giminės. Žymiausi veikėjai – A. Volanas, J. Morkūnas, M. Petkevičius, S. ir M. Minvydai, S. Tomaševskis, J. Božimovskis. Lietuvos evangelikus reformatus saugojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto 1563, 1568 privilegijos, sulyginusios visų krikščioniškųjų tikybų bajorų teises. 1573, prieš Henriko Valua elekciją, pasirašytas Varšuvos konfederacijos aktas (III Lietuvos Statute tapęs įstatymu), kuriuo Abiejų Tautų Respublikos bajorija įsipareigojo išlaikyti taiką tarp skirtingas tikybas išpažįstančių valstybės kilmingųjų krikščionių. Aktas negaliojo arijonams – Lietuvos broliams. Žymiausius iš jų – S. Budną, M. Czechowicą, Petrą Gonenzietį – globojo didikai Mikalojus Radvila Juodasis, O. Radvilaitė‑Kiškienė, J. Kiška. Arijonų Bažnyčioje susidarė nedidelės radikalios grupės, skelbusios socialines (kad privalu panaikinti išnaudojimą) ir dogmatines (garbinti tik Dievą Tėvą) pažiūras.
Kaune, Vilniuje ir kai kuriuose dvaruose susibūrė evangelikų liuteronų bendruomenės. Jos nesudarė vieningos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Evangelikų Liuteronų Bažnyčios; kiekviena konkreti Bažnyčia turėjo savo nuostatus. 1570 Vilniuje ir Sandomiere evangelikai reformatai, čekų broliai (Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jų bendruomenių nebuvo) ir evangelikai liuteronai bandė suvienyti Abiejų Tautų Respublikoje veikusias Bažnyčias. Nesusitarta dėl doktrinų suvienijimo, bet susitarta dėl bendrų gynybinių veiksmų ir didžiausio palankumo tarpusavio santykiuose. Dėl to paties Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikai reformatai susitarė 1599 su dizunitais stačiatikiais.
Reformacijos srovių šalininkų ir Katalikų Bažnyčios jėgų pusiausvyra, susidariusi nuo 16 a. 6–7 dešimtmečio ir trukusi iki 17 a. 2 dešimtmečio, sudarė galimybes taikiai varžytis dėl įtakos visuomenei. Dėl to 16 a. antroje pusėje –17 a. pirmoje pusėje susidarė palankios sąlygos švietimui, mokslui, visuomeninei minčiai, profesionaliam menui plėtotis, kūrėsi intelektinių darbuotojų sluoksnis, pagyvėjo kontaktai su Vakarų ir Vidurio Europos šalių kultūromis. Reformacija paskatino poleminės ir teologinės literatūros leidimą lotynų ir lenkų kalbomis, lietuvių kalbos vartojimą bažnyčiose, raštijos lietuvių kalba kūrimą. Reformacijos veikėjai buvo pirmosios lietuviškos knygos – M. Mažvydo Katekizmo (1547) rengėjai ir leidėjai (16–17 a. jie išleido daugiausia lietuviškų knygų; iš 1547–1650 išėjusios 51 lietuviškos knygos 31 išleido reformacijos veikėjai, daugiausia Mažojoje Lietuvoje), aukštesniojo (gimnazijos) tipo mokyklų Lietuvoje kūrimo iniciatoriai (1540–42 A. Kulviečio mokykla Vilniuje).
Nuo 17 a. 2 dešimtmečio reformacija dėl daugelio priežasčių ėmė silpnėti. Valdovai rėmė Katalikų Bažnyčią, Zigmanto Vazos valia didikai evangelikai nebegavo svarbiausių valstybinių pareigybių ir kartu senatorių vietų. Susiaurėjo reformacijos socialinė bazė. Dalis bajorijos nebematė perspektyvos likti reformacijos šalininkais; palivarkinis lažinis ūkis stabdė miestų augimą, miestiečiai neišsikovojo didesnės politinės reikšmės. Katalikų Bažnyčia, pradėjusi vykdyti potridentinę reformą ir organizuoti valdžios remiamą kontrreformaciją, įgyvendino kai kuriuos reformacijos iniciatorių siekius (ypač švietimo srityje), žymiai pagerino Bažnyčios administravimą. Evangelikų bažnyčių tinklas retintas, tikintieji į katalikybę atversti ir represinėmis priemonėmis. 17 a. vidurio karams sugriovus bažnyčių tinklą, Abiejų Tautų Respublikos Seimui 1658 paskelbus arijonų išvijimo aktą, 1668 uždraudus atsisakyti katalikų ir unitų tikėjimo, reformacijos sąjūdis Lietuvoje baigėsi. Evangelikų Reformatų ir Liuteronų Bažnyčios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tapo religine mažuma, išgyvenusia iki šių laikų. Jos beteisė padėtis 18 a. buvo pretekstas Prūsijos ir Rusijos vyriausybėms kištis į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus.
L: W. Neuser Kalvinas Vilnius 1998; I. Lukšaitė Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis–XVII a. pirmas dešimtmetis Vilnius 1999; Lietuvos evangelikų bažnyčios. Istorijos metmenys / sud. A. Hermann Vilnius 2003; G. Schramm Der polnische Adel und die Reformation 1548–1609 Wiesbaden 1965; M. Kosman Reformacja i kontrreformacja w Wielkim Księstwie Litewskim w świetle propagandy wyznaniowej Wrocław 1973; A. E. McGrath Reformation Thought Oxford 1988; W. Kriegseisen Ewangelicy polscy i litewscy w epoce Saskiej (1696–1763). Sytuacja prawna, organizacja i stosunki międzywyznaniowe Warszawa 1996; C. Lindberg The European Reformations Oxford 1996; O. Bayer Martin Luthers Theologie Tübingen 2003; H. A. Oberman The Two Reformations New Haven 2003; D. MacCulloch The Reformation: A History London 2003.
2545