regiòninė ekonòmika, ekonomikos mokslo šaka (apimanti ir miestų ekonomiką), kuri nagrinėja pasaulio ar konkrečios šalies regionų ūkį, jų tarpusavio ryšius ir vidines ekonomines problemas. Regioninė ekonomika nustato ekonominių regionų ribas, tiria jų ekonominį potencialą, ypatumus ir gamybos specializaciją, gamtinių, žmogiškųjų, finansinių ir kitų išteklių, verslo aktyvumo, nedarbo lygio, ekonominės ir socialinės gerovės skirtumus, įmonių ir ūkio šakų teritorinį išdėstymą, regioninės ekonominės plėtros problemas ir dėsningumus, darbo jėgos ir kapitalo judėjimą tarp regionų, jų integraciją į šalies ir tarptautinę ekonomiką, padeda nustatyti prioritetines regiono ekonominės veiklos ir investicijų į jį kryptis, mažinti ekonomiškai silpnesnių regionų ir vietovių atsilikimą, suderinti pavienių regionų ir visos šalies ekonominius interesus. Makroekonominiu lygiu regioninė ekonomika tiria regionus kaip vieningus ekonominius vienetus, mikroekonominiu – konkrečius ekonominius objektus, regionų vietoves (pavyzdžiui, miesto ir kaimo), jų skirtumus ir sąveiką.
Regioninės ekonomikos teorijos skirstomos į regionų ekonominės konvergencijos, ekonominės divergencijos ir regionų plėtros teorijas. Konvergencijos teorijos (svarbiausios – eksportu grįstas modelis ir neoklasikinė išorinio augimo teorija) teigia, kad regionų ekonominiai ir socialiniai skirtumai (matuojami, pavyzdžiui, BVP vienam gyventojui, nedarbo ir skurdo lygio rodikliais) ilgainiui mažėja, nes ekonomiškai silpnesni regionai naudojasi stipresnių regionų laimėjimais, todėl plėtojasi sparčiau už juos. Regioninės ekonominės plėtros valstybinis reguliavimas šiuo atveju nereikalingas. Divergencijos teorijos (kumuliacinio augimo teorija, augimo poliaus teorija, centro ir periferijos modelis), priešingai, teigia, kad ekonomiškai stipresni regionai plėtojasi sparčiau už silpnesnius, kurie dažnai negali prisitaikyti prie pasaulinių ekonominių tendencijų, todėl jų ekonominės ir socialinės problemos tik aštrėja. Silpnesnių ekonominių regionų atsilikimą gali sumažinti tik kryptinga valstybinė regioninė ekonominė politika, skatinanti jų ekonominę plėtrą ir didinanti vietinių išteklių panaudojimo efektyvumą. Regionų plėtros teorijos neakcentuoja ekonomiškai stiprių ir atsilikusių regionų plėtros skirtumų per tam tikrą laiką, bet siekia paaiškinti šios plėtros dėsningumus. Stadijų ir sektorių teorijos teigia, kad regionų plėtros varomoji jėga yra inovacijos – nauji gamybos organizavimo būdai, technologijos ir produktai, todėl dideliuose regionuose, kurie turi palankesnes sąlygas inovacijoms, pramonė plėtojasi sparčiau nei mažuose. Pramonės restruktūrizavimo teorijos remiasi pramonės organizavimo struktūrinių pokyčių poveikiu regionų kapitalo ir darbo jėgos rinkoms, lanksčios specializacijos ir tinklo teorija – lanksčiu darbo ir kapitalo panaudojimu, gebėjimu lengvai prisitaikyti prie kintančių rinkos poreikių, pelno ir produktų gyvavimo ciklo teorijos – gaminamų produktų gyvavimo ciklo įtaka regiono ekonominei plėtrai. Daugelio valstybių regioninė ekonominė politika taip pat grindžiama regioninių (lokalių) inovacijų tinklų koncepcija ir (ar) klasterių kūrimo teorija.
L: R. Bagdzevičienė Regioninės ekonomikos vykdymo prielaidos Kaunas 2001; V. Damašienė, M. Butkus Regionų ekonomikos teorijų genezė Kaunas 2002; G. Mačys Regionų ekonomika, politika ir valdymas Lietuvoje Vilnius 2006; A. Kilijonienė Regionų ekonominė plėtra Klaipėda 2010; E. M. Hoover, F. Giarratani An Introduction to Regional Economics New York 1984; H. Armstrong, J. Taylor Regional Economics and Policy Oxford 2000.
1054