regiòninė ekonòminė plėtrà, šalies, šalių grupės (pavyzdžiui, Europos Sąjungos) ar viso pasaulio regionų ekonominės būklės gerinimas atsižvelgiant į jų geografinius, ūkinius, socialinius ir kitus ypatumus. Regioninės ekonominės plėtros tikslai – didinti regionų ekonominį konkurencingumą, gerinti gyvenimo kokybę, mažinti įvairių regionų ar to paties regiono skirtingų vietovių (pvz., didmiesčių, mažesnių miestų, kaimo) ekonominius ir socialinius skirtumus pirmiausia plėtojant ekonomiškai silpnesnių, didelį nedarbo lygį, pasenusias technologijas ir infrastruktūrą turinčių teritorijų ūkį. Regioninė ekonominė plėtra turi remtis moksliškai pagrįsta valstybine strategija, kuri numato perspektyvines kryptis prioritetinėms regiono ekonomikos šakoms ir eksportui plėtoti, optimaliai panaudoti turimus ekonominius ir žmogiškuosius išteklius, naujoms įmonėms, konkurencingoms prekėms ir paslaugoms kurti, technologinėms ir organizacinėms inovacijoms diegti, investicijoms pritraukti, viešųjų paslaugų kokybei gerinti, darbo jėgos migracijos problemoms spręsti, įvairių rajonų ir miestų makroekonominiams rodikliams išlyginti. Konkretūs regionai integruojami į šalies ar tarptautinę ekonomiką, plėtojami tarpregioniniai ekonominiai ryšiai. Regioninės ekonominės plėtros valstybinio ekonominio skatinimo priemonės gali būti tiesioginio (pvz., mokesčių lengvatos, lengvatinės paskolos, subsidijos, darbuotojų mokymo, perkvalifikavimo, gamybinių pajėgumų perkėlimo ir kitų išlaidų kompensavimas įmonėms, kurios ekonomiškai silpnesniuose regionuose kuria naujus ar plečia esamus verslo objektus) ir netiesioginio poveikio (pvz., valstybės investicijos į ekonominės ir socialinės infrastruktūros objektų, mokslo ir technologijų parkų, verslo inkubatorių, laisvųjų ekonominių zonų kūrimą, valstybiniai užsakymai probleminiuose regionuose veikiančioms įmonėms). Regioninė ekonominė plėtra vyksta sėkmingiau, kai dalis ekonominių išteklių iš ekonomiškai stipresnių regionų centralizuotai perskirstoma į skurdesnius.
Europos Sąjungos regioninės ekonominės politikos (ji dar vadinama Europos Sąjungos struktūrine politika) esmė – sumažinti gerovės lygio (pirmiausia vertinant pagal BVP vienam gyventojui) skirtumus tarp ekonomiškai stipriausių ir silpniausių Europos Sąjungos regionų. Ši politika vykdoma teikiant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą skurdesniems regionams (jiems priskirtos ir Lietuva, Latvija, Estija – kiekviena jų laikoma atskiru regionu), pvz., išmokas infrastruktūrai plėtoti, pramonei pertvarkyti, pagalbą darbo ieškančiam jaunimui ir ilgalaikiams bedarbiams, paramą ūkininkams ir ne tokias palankias sąlygas turinčioms kaimo vietovėms. Kaimo regionus siekiama plėtoti pertvarkant ir restruktūrizuojant jų ūkį, reformuojant žemės ūkio gamybą, apdirbamąją pramonę, skatinant naujų verslų ir paslaugų kūrimąsi kaime.
LIETUVOJE šalies įvairių teritorijų ekonominės ir socialinės plėtros netolygumai, didelis atotrūkis tarp ekonomiškai stipriausių (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos) ir silpnesnių (Utenos, Marijampolės, Tauragės) regionų, miesto ir kaimo vietovių yra viena didžiausių šalies ekonominių problemų: pvz., 2017 BVP Vilniaus apskrityje vienam gyventojui sudarė 21 300 eurų, Kauno – 15 200 eurų, o Utenos ir Marijampolės – tik 9100 eurų, Tauragės – 8200 eurų. Pagal Regioninės plėtros įstatymą (2000, nauja redakcija 2014) nacionalinė regioninė politika yra valstybės institucijų ir kitų subjektų tikslinė veikla, kuria daromas diferencijuotas poveikis regionų plėtrai siekiant mažinti jų socialinius, ekonominius, konkurencingumo skirtumus ir plėtros netolygumus regionų viduje, pirmiausia probleminėse savivaldybėse, skatinti visoje šalies teritorijoje tolygią ir tvarią verslo, žmogiškųjų išteklių ir infrastruktūros plėtrą. Europos Sąjungos regioninės politikos požiūriu Lietuva laikoma regionu, siekiančiu priartėti prie vidutinio Europos Sąjungos ekonominio išsivystymo lygio. Geografiškai tolygus didmiesčių ir kitų miestų išsidėstymas šalyje sudaro prielaidas tolydžiam ekonominės veiklos regioniniam išdėstymui. Skatinant regioninę ekonominę plėtrą svarbu ne tik perskirstyti regionų pajamas, bet ir formuoti naujų statybų, turizmo plėtros, taršos mažinimo, atsinaujinančiosios energetikos nacionalinę politiką tinkamai panaudojant Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšas.
L: G. Mačys, V. Stemkauskas Regionų ekonominė plėtra: analizės metodika ir finansiniai šaltiniai Kaunas 2000; R. Čiegis, J. Ramanauskienė, L. Šimanskienė Lietuvos regionų darnaus vystymosi vertinimas Kaunas 2010; A. Kilijonienė Regionų ekonominė plėtra Klaipėda 2010; A. O. Hirschman The Strategy of Economic Development New Haven 1958; J. Friedmann, W. Alonso Regional Development and Planning: A Reader Cambridge 1964; H. W. Richardson Regional Growth Theory London 1973; E. J. Malecki Technology and Economic Development: The Dynamics of Local, Regional and National Competitiveness London 1997.
1054
regionų plėtra; regioninė politika