regioniniai susitarimai

regiòniniai susitarmai, daugiašalės tarptautinės sutartys, kurias sudaro tam tikro regiono, bendrų interesų, vertybių, kultūrinių savitumų turinčios valstybės ar jų grupės. Regioniniais susitarimais sprendžiami tam regionui aktualūs politinio, ekonominio, karinio, mokslinio, techninio, kultūrinio, teisinio bendradarbiavimo klausimai. Regioninių susitarimų pagrindinis bruožas – juose įtvirtintos normos taikomos tik dalyvaujančioms valstybėms, regioniniai susitarimai, kaip ir kiti regioniniai tarptautinės teisės šaltiniai (pavyzdžiui, papročiai, teisės principai), privalomi tik toms valstybėms, kurios įsipareigojo jų laikytis, tai yra tapo regioninio susitarimo šalimis. Regioniniai susitarimai dažniausiai yra bendrosios tarptautinės teisės sudėtinė dalis, nors pasižymi ir reikšmingais teisinio reguliavimo ypatumais, tai yra savo turiniu ar veikimo principais skiriasi nuo bendrosios tarptautinės teisės normų. Kai kurie mokslininkai tam tikrus regioninius susitarimus (pavyzdžiui, Europos Sąjungos sutartį) priskiria sui generis (savitiems) teisės šaltiniams, kurie nėra bendrosios tarptautinės teisinės sistemos dalis. Regioniniais susitarimais dažniausiai nustatomos išimtys galiojančioms bendrosios tarptautinės teisės normoms, kuriamos tik tam regionui reikalingos tarptautinės teisės normos arba siekiama sukurti efektyvesnį bendrosios tarptautinės teisės normų įgyvendinimo mechanizmą. Regioniniams susitarimams siaurąja prasme priskiriamos tik tam tikro geografinio regiono valstybėms atviros tarptautinės sutartys (pavyzdžiui, Europos Sąjungos sutartys, Europos žmogaus teisių konvencija). Geografinis regionas gali apimti kelis žemynus (pavyzdžiui, Amerikos valstybių organizacijos chartijos šalimis gali tapti Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybės), visą žemyną (pavyzdžiui, Europos Tarybos statuto šalimis gali tapti Europos žemyno valstybės, Afrikos sąjungos steigiamosios chartijos – Afrikos žemyno valstybės), kelias vieno žemyno valstybes (pavyzdžiui, Baltijos, Šiaurės Europos, Beneliukso šalis). Regioniniams susitarimams gali būti priskiriamos bendrų interesų turinčių, bet skirtinguose regionuose esančių valstybių grupių sudarytos tarptautinės sutartys. Regioniniam susitarimui plačiąja prasme dažniausiai priskiriama tokia tarptautinė sutartis, kurios šalimis yra ribotas panašių interesų turinčių valstybių skaičius. Šia prasme regioninio susitarimo terminas vartojamas ir Jungtinių Tautų Chartijoje (1945), tokiems susitarimams priskiriamos NATO, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją įsteigusios sutartys. 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje regioninių susitarimų labai padaugėjo, nes dėl globalizacijos ir nevienodos pasaulio įvairių regionų plėtros daugelis tarptautinių problemų greičiau sprendžiamos ne pasauliniu, bet konkrečių regionų lygiu.

1514